Jolitos Herlyn trečiąjį romaną „Svaigulys“ pradėjau skaityti lėktuve, skrisdama po atostogų Vilniuje. Taip jau sutapo, kad ankstesnį jos romaną „Mano vyrai ir jų žmonos“ rudenį perskaičiau skrisdama atostogauti į Kretą.
Todėl natūraliai norisi priskirti jos romanus prie kelionių lektūros. Prie romantinio kelionių romano. Nors, tiesą sakant, net nežinau, ar yra toks žanras. Pabandysiu pagrįsti savo sprendimą: visų pirma J.Herlyn romanuose daug svetimų kraštų, daug tikrų detalių ir papročių, daug neįtikėtinų situacijų.
Kaip koks moteriškasis Čekuolis, autorė žaidžia faktais, statistika, papročiais ir net pati teigia, kad jos aprašyti kraštai ir situacijos yra tikros ir kažkieno išgyventos.
Kaip koks moteriškasis Čekuolis, autorė žaidžia faktais, statistika, papročiais ir net pati teigia, kad jos aprašyti kraštai ir situacijos yra tikros ir kažkieno išgyventos.
Jolita sako, kad aprašydama ajahuaskos ceremoniją pas šamanus rėmėsi savo sūnaus Karlo patirtimi. Kitur atskleidžiami jos pačios įspūdžiai. Kartais detalių būdavo tiek daug, kad atrodė, jog svetimi kraštai yra ne veiksmo dekoracija, bet pagrindinis veikėjas, o gyvenimo prasmės ieškanti Kamilė tampa priklausoma nuo jo pasiūlytos siužetinės linijos ir atlieka tik antraeilį vaidmenį. Skaitant netgi atrodė, kad Kamilės meilė kelionėms yra tikresnė ir nuoširdesnė, nei dviems ją dievinantiems vyrams.
„Svaigulyje“ ji apkeliauja Braziliją, Peru, Maldyvus, Maroką, Italijos sostinę Romą, Provanso miestą Eksą ir apie visas šias vietas rasime aprašymų, legendų, įdomiosios statistikos.
Kelionių romano žanrui knygą „Svaigulys“ priskirčiau ir todėl, kad ji labai lengvai skaitoma. Net jei pamesi paragrafą ar kokią mintį, kaip dažnai nutinka skaitant lėktuve ar paplūdimyje, visai nereikia grįžti atgal jos ieškoti, o gali skaityti toliau.
Yra minčių ir palyginimų, kurias perskaičius norėsis garsiai kikenti kartu su drauge. Yra citatų, kurias norėsis užrašyti siunčiant atviruką namie likusiai draugei. Pavyzdžiui: „Mūza negali pakeisti žmonos. Kaip negali eidama į operą vietoj išeiginės suknelės vilktis pačių ištaigingiausių naktinių marškinių.“ Arba: „Puikus kriterijus: lygini vyriškus marškinius su entuziazmu, vadinasi, jį myli, lygini prisiversdama – nemyli. O jeigu marškinius atiduodi į valyklą? Ir darai tai su entuziazmu?“.
Yra čia ir romantiškoji istorijos dalis – kaip be jos, juk romanas skirtas moteriškai auditorijai. Nors „Svaigulyje“ tikros meilės tenka palaukti. Pradžioje herojė tolimoje Brazilijoje gydosi emocines žaizdas, paliktas ankstesnių vyrų, ir įsivelia į labai nevykusį meilės nuotykį, kuris šiek tiek apkartina romantiškų skaitytojų lūkesčius.
Tačiau princas, o tiksliau du princai, jos laukia ne kur kitur, bet Lietuvoje, kur ji grįžta pailsėti po ilgų egzotiškų klajonių. Abu princai šiek tiek šaržuoti, pernelyg romantiški, pernelyg turtingi ir pernelyg atlaidūs. Norisi sakyti, kad tokių Lietuvoj nebūna.
Abu jie užsieniečiai ir abu varžosi, kuris geresnis lovoje ir kuris pasiūlys damai daugiau kelionių. Bet princai ir turi tokie būti, nes kaip kitaip priversi skaitytojas juos įsimylėti.
Viena vertus, lyg ir truputį trūksta to iš pagrindų supurtančio jausmo, bet, kita vertus, – tai juk ne tokia reta situacija moters gyvenime, kai nebežinai ko klausyt – abejojančio proto ar dvejojančios širdies.
Tačiau kažkuriuo momentu pradedi jų gailėti, kad taip kvailai leidžiasi vedžiojami už nosies. Kamilei tikrai sunku išsirinkti, todėl romano paskutinis trečdalis prisodrintas lyginimų ir abejonių, moteriškų svarstymų, kuris vis tik yra jos gyvenimo vyras. Nors kartais jau pasirodo, kad ji nemyli nei vieno, nes geriausiai jaučiasi turėdama abu.
Viena vertus, lyg ir truputį trūksta to iš pagrindų supurtančio jausmo, bet, kita vertus, – tai juk ne tokia reta situacija moters gyvenime, kai nebežinai ko klausyt – abejojančio proto ar dvejojančios širdies. Juk ne vienai skaitytojai yra tekę rinktis, gailėtis, apmąstyti, vėl rinktis ir vėl nusivilti.
Puritoniškesnes skaitytojas J.Herlyn romanų herojės turbūt papiktins, nes jos nesigilina į moralės normas, nekreipia dėmesio į apkalbas, jos supranta, kad gyvena šiandien ir šia diena ir kiekvieną sutiktą vyrą, kuris sugeba uždegti geismą, laiko likimo dovana.
Tačiau jaunesnes, laisvesnes moteris Kamilės personažas gal įkvėps drąsos keliauti bei atsiduoti nuotykiams ir išvaduos iš bereikalingo kaltės jausmo. Arba bent jau leis suvokti, kad svajoti apie tokį nuotykį visai nėra jokia nuodėmė. Ypač per atostogas.
J.Herlyn, Hamburge gyvenanti trijų knygų autorė sako, kad „Svaigulį“ parašiusi ištikimoms skaitytojoms reikalaujant pirmojo romano „Trys mano vieninteliai“ tęsinio, tačiau ją galima skaityti ir kaip atskirą romaną.
„Svaigulys tave gali užklupti bet kur. Apsvaigstama nuo gyvenimo džiaugsmo, meilės, lianų vyno ar LSD. Vieta – tik dekoracija mūsų sielos virsmui“, – ši impozantiškosios tetulės Marijos iš Brazilijos citata puošia knygos viršelį.
Beje, tetulė man buvo vienas įsimintiniausių knygos personažų ir moteriškų išminties perlų joje pažėrė ne mažiau, nei Rūta Vanagaitė ar Vienuolis be Ferario. Vien ko vertos jos mintys apie būtinybę mylėti ir pažinti save, apie oranžinį sijoną, kuris sugeria žemės energiją. Arba tai, kad miegas yra geriausias svaiginimosi būdas, nes puikiai atjungia nuo visų rūpesčių ir padeda persikelti į kitus pasaulius.
Labai laukiau ir norėjau, kad tetulė atvyktų į Lietuvą ir pamestų herojei ir skaitytojoms dar glėbį protingų minčių. Bet tikėkimės, kad tai nutiks kitame autorės romane, o dabar – į rankas knygą ir einame svaigintis.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
