Autorė 2018 m. už šią knygą pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. Romaną iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, išleido – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Olga Tokarczuk yra ne tik rašytoja, keliautoja, bet ir psichologė, aktyvistė, kartais smerkiama dėl savo kosmopolitiškų, antinacionalistinių pažiūrų, juokaujama, kad jos kone kiekviena garsiai išsakyta mintis gali virsti laikraščių antraštėmis. Knygos autorė pasakojo, kad knygą apie „Bėgūnus“ įkvėpė kadaise Maskvoje išgirstas pasakojimas apie XVII a. egzistavusią Rusijos sentikių bėgūnų sektą, maniusią, kad nuo piktosios dvasios, velnio ir visokio kito blogio gelbsti tik nuolatinis judėjimas, kapanojimasis prieš srovę, nes plaukimas pasroviui – tai anaiptol ne tikrasis judėjimas.
„Bėgūnai“ savo literatūrine forma man priminė keliautojo kuprinę, kurią iškračius galima rasti visokių įdomybių.
„Bėgūnai“ savo literatūrine forma man priminė keliautojo kuprinę, kurią iškračius galima rasti visokių įdomybių – kelionėse išgirstų pasakojimų fragmentų, miniose aptiktų, o gal net pramanytų personažų istorijų, keliautojo dienoraščių lapų su savo pačios mintimis ir pastebėjimais, senų bilietų, primenančių vieną ar kitą kelionę, ištraukų iš straipsnių, išplėštų iš laikraščių ar žurnalų, rastų oro uostų kavinėse ar viešbučių fojė, senų servetėlių, ant kurių vos įskaitomu šriftu suraityta kilusi mintis.
Visus šiuos, rodos, atsitiktinius „radinius“ jungia kelionių, judėjimo per laiką ir erdvę tema. Pati Tokarczuk, kalbėdama apie fragmentinę savo knygos formą, paremtą „epizodine sąmone“, teikia pirmenybę astronominei metaforai, paaiškindama, kad senovės žmonės danguje pažvelgė į žvaigždes ir rado būdų, kaip jas sugrupuoti ir susieti su tam tikrų tvarinių figūromis. Taip elgiasi su savo „žvaigždyno romanais“ ir Tokarczuk – meta istorijas, esė, eskizus į orbitą, leisdama skaitytojo vaizduotei juos suformuoti į prasmingas formas.
Tokarczuk pasakotojas didžiąją laiko dalį praleidžia lėktuvuose, oro uostuose, matyt, todėl neatsitiktinai angliškas šios knygos vertimas pavadintas „Flights“ (liet. k. „Skrydžiai“). Personažai, kurių istorijas ji pasakoja arba kurie be perspėjimo tiesiog pertraukia jos balsą, naudojasi ir daugybe kitų transporto rūšių, kai kurios šiuolaikiškos, kai kurios senovinės: traukiniai, autobusai, vežimai, vežimėliai, upių baržos.
Pasakojančioji asmenybė yra moteris, dažnai keliaujanti, įdėmiai stebinti kitus, tačiau pati dažniausiai būna nepastebima, nors kartais įsivaizduoja, kad už nugaros sėdintis keliautojas ramiai rašo savo istoriją. Ši pasakotoja, akivaizdu, yra pripratusi prie keliavimo kaip gyvenimo būdo, todėl jai nereikia savo kambario, kad galėtų rašyti. Ji rašo pristojus kelkraštėje, ant muziejaus laiptų, tualetuose ar laukimo salėse. Ant servetėlių krašto, ant delno odos, knygų paraštėse, atvirukuose... Jai netrukdo jokie garsai, kiti pakeleiviai ar praeiviai. Ji džiaugiasi atsitiktinumais, kurie trumpai suartina ją su kitais keliaujančiais, su kuriais turi dalintis kaimynyste lėktuvuose ar kitose transporto priemonėse: „Mano tekstuose gyvenimas pavirsdavo neužbaigtomis istorijomis, paikomis haliucinacijomis, miglotais motyvais, šmėžuodavo kažkur toli neįprastais, iškraipytais rakursais arba skersiniais pjūviais – iš jų sunku susidaryti visumos vaizdą.“
Knygoje autorė, judėdama nuo vienos istorijos prie kitos, kontempliuoja judėjimą, keliones, namų prasmę, žmogaus anatomiją bei paslaptingą ribą tarp gyvybės ir mirties. Daugelis knygos istorijų personažų svyruoja tarp laisvės troškimo ir pažinimo; tarp gyvenimo, kuris atviras spontaniškiems pabėgimams, ir gyvenimo, kurio nauda gaunama iš stabilaus, sėslaus gyvenimo rato, įleidus šaknis vienoje vietoje. Istorijų personažai idealizuoja arba demonizuoja, kantriai vykdo arba bėga nuo bet kurios iš šių būsenų – nuovargio, beprotybės ar baimės.
Keli istorijų personažai demonstruoja menką susidomėjimą gyvenimu; vietoj to jie siekia išsaugoti negyvus kūnus, o sielas pamiršti. Drąsi ir ištikima Šopeno sesuo tikrai tampa heroje, kuomet kontrabanda po sijonais gabena brolio širdį į Lenkiją, kaip ir išsigandusi Džozefina, kurios laiškai su prašymu grąžinti jos tėvo kūną yra vieni gražiausių romano epizodų. Šarlotė, svajojanti apsimesti vyru, patekti į laivą ir su kitais jūreiviais išplaukti į jūrą, kad tik galėtų atrasti naujus pasaulius.
Ne mažiau simpatiška yra moteris, keliaujanti per pasaulį, norėdama padėti buvusiam jaunystės mylimajam, trokštančiam būti paleistam iš savo mirštančio kūno. Anuška, pavargusi nuo sunkiai sergančio sūnaus kasdienės naštos, vieną dieną nusprendusi pailsėti nuo nelengvos egzistencinės naštos traukiniuose. Visos šios, pramanytos, išgirstos ar biografinės istorijos mainomos su žemiškais, praktiniais pastebėjimais apie vėmimo maišelius, kelionių kosmetiką, kelionių vadovus ar pačius oro uostus, lyg miestus sukurtus su viskuo, ko reikia šiuolaikiniam žmogui. Kitose esė svarstoma, filosofuojama – kas verčia žmones judėti ir kaip toli mes galime iš tikrųjų pabėgti nuo to, kur ir kokie gimėme? Ar galime pabėgti nuo savo likimo?
Skaitant „Bėgūnus“ pradžioje gali apimti mažas nepasitenkinimas: „apie ką čia ta knyga“, „kaip čia tas siejasi su anuo“ ir „kodėl ta istorija liko tokia neužbaigta, o jau prasidėjo kita“. Tačiau kažkuriuo momentu, jei tik esi vienas iš šio pasaulio „bėgūnų“, ši knyga ima rezonuoti su skaitytojo patirtimi.
Knygoje imi atpažinti ne kartą patį aplankytas panašias mintis, jausenas oro uostuose, lėktuvuose, svetimuose miestuose ar viešbučiuose.
Knygoje imi atpažinti ne kartą patį aplankytas panašias mintis, jausenas oro uostuose, lėktuvuose, svetimuose miestuose ar viešbučiuose. Mintis apie palikto gyvenimo „ten“ prasmę, inkarus, gyvenimo, kurio laikas sukasi ratu su kasdieniais rutinos pasikartojimais, ir kaip tas pats laikas tampa nereikšmingu kelionėse lėktuvais kertant dienovidinius, keičiantis laiko juostoms. Apie aplankytas vietas ir miestus, kurių neįmanoma aprašyti, nufotografuoti, pasidalinti su kitais tuo – tai tarsi nudėvėti, sunaikinti kažką svarbaus, unikalaus, ką ta vieta reiškia būtent tau.
Apie troškimus, nurodančius kryptį ir verčiančius žmogų judėti, apie keliones, prasidedančias ir pasibaigiančias tik mūsų sapnuose, apie paliktus keliautojo namus, gedinčius savo šeimininko. Apie slaptas viltis kelionėse „gimti iš naujo“ ar apie tai, kad kiekvieną kartą grįždami iš kelionių namo, mes jau nebesame tokie patys, kokie buvome iki tol. Apie tai, kad judėjimas nebūtinai turi būti fizinis, nes „pasaulis yra viduje, smegenų vagoje, kankorėžinėje liaukoje, stovi gerklėje, tasai gaublys. Iš esmės jį būtų galima atkosėti ir išspjauti“, kad judėjimas yra sielos būsena, genas, gyvenimo būdas, energijos ratas, vedantis mus link savo vidinio gaublio ašies, link savo pačių esmės.
Lyginant su ankstesniais rašytojos kūriniais, „Bėgūnai“, akivaizdu, yra platesnio užmojo stilistinis poslinkis Tokarczuk kūrybinėje trajektorijoje. Ir nors ją daug kas lygina su vokiečių vizionieriumi W.G.Sebaldu (ypač jo kūriniu „Išeiviai“) – su kuriuo ji iš tikrųjų turi daug bendrumų – visgi kūrybinis braižas ir požiūris, bent jau man pasirodė, yra daug artimesni vengrui László Krasznahorkai. Tokarczuk, kaip ir Krasznahorkai kūriniai, atrodo tarsi sudurstyti iš skirtingų, epizodine sąmone paremtų istorijų, tačiau kai perskaitai visas istorijas, imi pastebėti jų aktualumą ir sąsajas platesniame kontekste. Kiekvienas pasakojimas tampa galingas savaime, įgyja tolesnę prasmę tęsdamas kelionę skaitytojo sąmonėje.
„Bėgūnai“ savo struktūra, stiliumi kažkiek priminė ir Mathias Enard‘o „Kompasą“. Tiek Enard'as, tiek Tokarczuk yra eruditai, tačiau nėra snobai. Nors Enard'as ir pasirinko nenutrūkstamą pasakojimą su tuo pačiu pasakotoju Franzu Ritteriu, kuris nemigos naktį mirštantis savo bute Vienoje lipdo romano koliažą iš minčių, prisiminimų, laiškų, haliucinacijų, tikrų istorijų, o Tokarczuk skaitytojui paberia skirtingų žmonių istorijas ar šiaip fragmentinius, visai tarpusavyje nesusijusius epizodus, tačiau tiek Enard'as, tiek Tokarczuk laikosi teminės linijos, vienas apie rytus, kitas apie judėjimą.
„Bėgūnai“ – daugiasluoksnis kūrinys, intuicijos, asociacijų, rezonansų, atskirų balsų, paslaptingų, dviprasmiškų, o kartu labai paprastų pasakojimų kakofonija, potyrių ir atradimų žemėlapis, kurio kontūrai išryškėja emociniame kelionių peizaže. Dar ši knyga analizuoja žmogaus ribotumą, baigtinumą, kūniškumą, kuris visada traukia mus prie žemės, nes yra mirtingas. Tokarczuk taip pat tiria kelionių ir kolonializmo ryšį su kelionėmis į „egzotiškas“ praktikas ir smalsumo kabinetus.
„Bėgūnuose“ ieškoma tiltų tarp kosmopolitizmo ir kultūrinio hibridiškumo sąvokų; tarp meilės ir smalsumo vedamų atradimų nežinomų kultūrų srityje ir prigimtinės savo kilmės vietos įvairovės. Be visų įmanomų kelionių, judėjimo dimensijų aptarimų, knygoje egzistuoja daug filosofinių nukrypimų, psichologinių diagnozių, tačiau tai nereiškia, kad ši knyga yra sausa ar didaktinė. Tokarczuk turi nuolaidų humoro jausmą, ironišką, šmaikštų, žaismingą pasakotojo balsą. Judėjimas iš vienos vietos į kitą, iš vienos minties, būsenos į kitą, apibrėžia ir šio diskursyvaus teksto stilių bei meditatyvią knygos atmosferą.
Nuostabi, turbūt geriausia šiais metais skaityta knyga. Tad jei kaip tik esate vienas iš šio pasaulio keliautojų, manau, kad už „Bėgūnus“ geresnio kompaniono tikrai nesurasite.
