Štai jau turime rankose penktąjį J.Barneso romaną, išverstą į lietuvių kalbą (jau išleisti šie kūriniai: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), romaną „Laiko triukšmas“ („The Noise Of Time“, 2016 m.), kuris buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Nijolė Regina Chijenienė.
Naujasis romanas – sovietinį režimą pašiepianti satyra, kurioje rašytojas su subtilios ironijos doze pasakoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.
Rašytojas, pateikdamas savo Dmitrijaus Šostakovičiaus didžiųjų gyvenimo įvykių versiją, primygtinai skaitytojui siūlo į šį romaną žiūrėti tik kaip į grožinį kūrinį, nepaisant to, kad daugelis faktų iš tiesų sutampa su aprašytais biografijose.
Juliano Barneso pažintis su bene garsiausiu rusų kilmės kompozitoriumi prasidėjo dar jaunystėje, nusipirkus plokštelę su Dmitrijaus Šostakovičiaus Penktąja simfonija, kurios viršelis buvo papuoštas Kremliaus nuotrauka. Vėliau vedinas meilės šio kompozitoriaus muzikai, jis perskaitė ne vieną, kontroversiškai vertinamo kūrėjo gyvenimo biografiją. Kadangi jos visos buvo parašytos sovietinio režimo laikotarpyje, galima tik spėti, kad tiesos jose gali būti tiek pat, kiek ir melo. Kaip pats autorius rašo: „Kai kurie epizodai turi ne po vieną versiją, metų metais perkuriamą ir „pagerinamą“. Stalino Rusijoje tiesą rasti nelengva, o juolab ją apginti. Todėl rašytojas pateikdamas savo Dmitrijaus Šostakovičiaus didžiųjų gyvenimo įvykių versiją, primygtinai skaitytojui siūlo į šį romaną žiūrėti tik kaip į grožinį kūrinį, nepaisant to, kad daugelis faktų iš tiesų sutampa su aprašytais biografijose.
Romano pasakojimas prasideda nuo epizodo, kuriame regime kompozitorių su lagaminėliu budintį laiptinėje prie lifto, nervingai rūkantį penktąjį papirosą ir laukiantį NKDV darbuotojų, galinčių bet kada ateiti jo išsivesti. Jo galvoje sukasi mintys, prisiminimų, garsų nuotrupos, atskleidžiančios ne tik tai, kaip ir kodėl atsidūrė tokioje beviltiškoje padėtyje, bet ir iškylančius į paviršių ryškius epizodus iš vaikystės, šeimos gyvenimo, santykių su mylėtomis moterimis, supažindina su už kelių žingsnių už sienos miegančia žmona Nita ir dukra Galina bei kitais svarbiais žmonėmis ir įvykiais, nulėmusiais šiandieninę situaciją.
Barnesas romane apžvelgia tris svarbius kompozitoriaus gyvenimo epizodus. „Jie įsikibdavo į jį kas dvylika metų. Ir visi tie metai buvo keliamieji“: pirmąjį kartą 1936-aisiais – po Šostakovičiaus operos „Ledi Makbet iš Mcensko“ pristatymo Maskvoje, sulaukusios didelio pasisekimo svetur ir pačioje Maskvoje, ir kurioje didelių įtarimų vedinas nusprendė apsilankyti pats Stalinas. Didysis Vadas negalėjo pakęsti operos, o ši jam ypatingai sukėlė neigiamas emocijas ir, pasak legendų, „Pravda“ kitą dieną išspausdino Stalino inspiruotą ir palaimintą apžvalgą, kurioje Šostakovičiaus viena sėkmingiausių operų buvo pavadinta „JOVALU VIETOJ MUZIKOS“, reiškusiu, kad kompozitorius po tokio vertinimo jau praktiškai miręs. Antrasis menininko susidūrimas su valdžia įvyko 1948-aisiais, kai Stalino įsakymu Šostakovičius priverstas skristi į Niujorką, į Mokslo ir kultūros darbuotojų kongresą pasaulio taikai ginti. Čia Šostakovičius buvo priverstas perskaityti pranešimą (žinoma, ne savo rašytą), kuriuo pasmerkė Vakarų muziką, įskaitant ir Sovietų sąjungą palikusį Stravinskį, kuriuo Šostakovičiaus iš tikrųjų žavisi. Ir 1960-ieji, kai Šostakovičius Chruščiovo vyriausybės reikalavimu įstoja į Komunistų partiją.
Barnesas romaną „Laiko triukšmas“ konstruoja iš pasakotojo perspektyvos realiu laiku, herojaus prisiminimų bei apmąstymų. Autorius akivaizdžiai simpatizuoja savo herojui, bando jį suprasti, pateisinti jo elgesį totalitarinio režimo apsuptyje, tačiau palieka skaitytojui pačiam spręsti, kas iš tiesų buvo Dmitrijus Šostakovičius – slaptas dviveidis disidentas, bailys, išdavikas ar žmogus, menininkas, kuris neturėdamas kito pasirinkimo – darė viską, ką diktavo tuometinė politinė valdžia, nes įkaitais prieš jį buvo laikomi brangiausi jam dalykai. Dmitrijus Šostakovičius daug metų tikėjo, kad būtent muzika padės užgožti laiko triukšmą, kuris kyla jo aplinkoje, jo šalyje ir galiausiai jo viduje. Deja, jis klysta. Valdžios tironija už galimybę kurti galiausiai pasiima jo sielą.
Šostakovičiaus gyvenimui artėjant į pabaigą matome jį galutinai palaužtą, nusivylusį ne tik istorinėmis aplinkybėmis, kuriose jis buvo priverstas gyventi, bet labiausiai – savimi. Kompozitorius prisipažįsta, kad būti sušaudytam nėra taip blogai. Jis iš tiesų manė, kad mirtis – geriau, nei nesibaigiantis teroras, o savo gyvenimą vadino tragedija, kuri ilgainiui virto farsu. Jis išdavė pats save ir žmones, kurie juo vis dar tikėjo. Kaip teigė pats: „Jis užsibuvo šiame pasaulyje“. Ironija, kuria taip pasikliovė ir kuri jį lydėjo visą gyvenimą, ant mirties slenksčio jam taip pat ėmė kelti abejonių.
„Sarkazmas pavojingas jį vartojančiam ir vertinamas kaip kenkėjo ir sabotuotojo kalbos priemonė. O ironija – bent jau kartais, vylėsi jis – leidžia išsaugoti vertybes netgi tada, kai laiko triukšmas įsisiautėja, kad dūžta langai. Ir kokios gi tai jo vertybės? Muzika, šeima, meilė. Meilė, šeima, muzika. Eilės tvarka pagal svarbumą gali keistis. Ar ironija gali apginti jo muziką? Ar ironija gali apginti jo vaikus, kurie mokykloje per muzikos egzaminą yra verčiami viešai juodint savo tėvą?“
„Laiko triukšme“ svarstoma, kiek iš tiesų menininkas gali leistis į moralinius kompromisus, kiek gali ir turi aukotis, žemintis dėl galimybės laisvai kurti, dėl galimybės užtikrinti saugumą ir ramybę savo šeimai, nebijant, kad bus vieną naktį negrįžtamai ištemptas iš lovos, o jo vaikai augs našlaičių namuose. Svarstoma, kiek kiti turi teisę smerkti panašius į jį, papuolusius į istorinius spąstus. Atsiliepdamas apie tuos bičiulius, kurie jo atsižadėjo, ypatingai gyvenantys svetur ir nežinantys, kad Tarybų Sąjungoje negali sakyti tiesos ir likti gyvas, jis taip pat nevengia ironijos: „Jie norėjo tavo kraujo. Jie norėjo kankinių, kurie įrodytų režimo ydingumą. Bet kankiniu turėjai būti tu, o ne jie. Visi visada norėdavo iš jo daugiau, negu jis galėjo duoti. O jis visada norėjo duoti tik savo muziką, nieko daugiau.“
Juliano Barneso pasakojimo maniera, kaip visada – neprilygstama. Jauti pasimėgavimą kiekvienu iki tobulumo nugludintu sakiniu, savitu, ironišku, humoro jausmu.
„Laiko triukšme“ rašytojas savo herojų apsupa ir kitomis realiomis bei garsiomis to laiko figūromis, politiniais ir kultūriniais simboliais, pradedant valstybės vadovais – Stalinu, Chruščiovu, baigiant menininkais prasikaltėliais – rašytoja Achmatova, kompozitoriais – Prokofjevu, Stravinskiu, Šebalinu, kurių kūrinių skambėjimą valdžios „muzikos ekspertai“ palygino su kurtinančiu grąžto tratėjimu ir dujų kameros ant ratų muzika. Romane netrūksta anekdotams prilygstančių pasakojimų, situacijų kurie kadaise buvo perduodami iš lūpų į lūpas, o vėliau užfiksuoti istorijos metraštininkų. Kad ir istorija apie tai, kaip Stalinas savo šalyje ieškojo Raudonojo Bethoveno, į kurio vietą pretendavo kompozitorius, sukūręs dainą „Jie mus sumušt, sumušt norėjo“, parašytą 1929-ųjų Raudonosios armijos pergalės prieš kinus proga ir kuri buvo dar populiaresnė už kitą, šalies nuotaiką ir dvasią keliantį kūrinį „Dainą apie planą“. Gan komiškai šiandien skamba faktas, kaip kompozitorius ryte laikraštyje skaito jo vardu parašytus straipsnius, kurių net akyse nėra prieš tai regėjęs. Šiandien skaitytojui gali atrodyti, kad Raudonojo Bethoveno paieškos ir kiti aukščiau minėti dalykai primena komediją, bet Barnesas šiuo romanu gana aiškiai perteikė mintį, jog tai, kas tuo metu buvo susiję su Stalinu, niekada nebūdavo komiška, net jei taip atrodo šiandien iš tam tikros laiko perspektyvos.
Juliano Barneso pasakojimo maniera, kaip visada – neprilygstama. Jauti pasimėgavimą kiekvienu iki tobulumo nugludintu sakiniu, savitu, ironišku, humoro jausmu. Rašytojas „Laiko triukšme“ subtiliai pašiepia sovietų valdžios meno cenzūrą, daro tai ne nuobodžiai, viską pateikdamas meistriška literatūrine kalba, kurią kokybiškai į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Barnesas taip pat sukūrė nepamirštamą personažo paveikslą, kurio neįmanoma nepamilti, su visomis jo silpnybėmis ir talentu.
„Laiko triukšmas“ yra dar vienas nepakartojamas Juliano Barneso romanas, kurį rekomenduoju skaityti su Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika fone.
