J.Barnesas jau puikiai žinomas lietuvių skaitytojams – išverstos jo knygos „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“, „Flobero papūga“, „Pabaigos jausmas“. Visgi net ir puikiai susipažinusiems su J.Barneso kūryba „Gyvenimo lygmenys“ pasirodys smarkiai kitoniška šio autoriaus knyga. Nėra čia tokių postmodernistiškų dėlionių, žaidimų stiliumi, kokius radome „Flobero papūgoje“, ši knyga skiriasi ir nuo labiau linijinio pasakojimo būdo „Pabaigos jausme“. Taip, čia ir vėl alegorijų prisodrintas pasakojimas su persipinančiomis siužetinėmis linijomis, tačiau šios knygos šerdis – paskutinis kūrinio skyrius, kuriame autorius atvirai, tiesiai pasakoja apie netektį. Pasakoja apnuogindamas savo jausmus, tai – tari dienoraščio įrašai, tokie intymūs, kad juos skaityti kartais tampa net nejauku – taip arti čia prie savęs leidžia priartėti skaitytojui autorius.
Sielvartas yra negatyvus meilės atspaudas, ir jeigu metams bėgant meilė auga, tai kodėl neturėtų augti sielvartas?
Šią knygą J.Barnesas parašė po savo mylimos žmonos Pat Kavanagh, su kuria drauge išgyveno trisdešimt metų, mirties. Ši knyga – ir memuarai, ir romanas, ir skausmo meditacija viename. J.Barnesas, kaip jau esame įpratę iš šio autoriaus, vėl sugeba ištrinti pasakojimo stiliaus ribas, ir nors forma gali iš pradžių pasirodyti ne itin sudėtinga, visgi „Gyvenimo lygmenys“ yra itin didelį emocinį krūvį savyje talpinanti ir nemažai užslėptų lygmenų talpinanti knyga.
Netenkant gelmės
„Gyvenimo lygmenys“ suskaldyta į tris skyrius. Pirmame – pasakojimas apie XIX amžiaus oro balionių pionierius, apie oreivių polėkius, apie nutrūktgalviškus fotografo Nadaro skrydžius, bandant įamžinti aukštį ir gelmę, laisvę, kuri visuomet reiškia ir katastrofos grėsmę. Tai poetiškas pasakojimas, kuriame dar jaučiamas ir autoriaus sąmojis, optimizmo gaidos, kad sudėjus du dalykus, kurie niekuomet nebuvo drauge, pasaulis bus kitoks – pasikeitęs, gražesnis, gilesnis.
Nuotaika keičiasi jau antrajame pasakojime, kuriame – įsivaizduojama pulkininko Fredo Barnabio meilės garsiai aktorei Sarai Bernar istorija. Pasakojimas apie tai, kaip meilė pasiskirsto netolygiai, nesuderinamumą tarp šios akimirkos malonumo ir siekio sukurti vieną bendrą visumą, kuomet du žmonės tampa tobulesni nei kiekvienas skyriumi. Tai nelaiminga istorija apie meilę, turinčią laiko nustatymo mechanizmą.
Šie pirmieji du pasakojimai iš pradžių gali pasirodyti nelabai susiję su trečiuoju, pagrindiniu knygos skyriumi, tačiau jau pabaigus skaityti knygą tampa aišku, kad visos šios metaforos, ypač balionų, skriejančių į viršų, o vėliau driokstelėjančių žemyn, yra tiesiogiai susijusios su paties autoriaus netekties skausmo suvokimu, ir galiausiai šie trys pasakojimai, pirmieji du iš kurių atrodė tarsi įžanga į trečią, susilieja į bendrą visumą.
Įsivaizduojame, kad pasipriešinome jam, įveikėme liūdesį, nugramdėme sielos rūdis, o, pasirodo, sielvartas tik pakeitė vietą, susidomėjo kitkuo
Trečiasis skyrius „Gelmės netektis“ – autoriaus pasakojimas apie sielvartą. Apie skirtingas jo pakopas, apie tai, kaip neįmanoma iš tiesų „apsiprasti“ su skausmu, apie neviltį ir pyktį, matant, kaip aplinkiniai nesugeba suvokti, ką patiria sielvartaujantis žmogus. Apie suvokimą, kodėl skausmas neatrodo bergždžias („skausmas parodo, kad tu nepamiršai; skausmas paaštrina prisiminimų skonį; skausmas yra meilės įrodymas“), apie tai, kad sielvartas iš tiesų niekada neatlėgsta („sielvartas yra negatyvus meilės atspaudas, ir jeigu metams bėgant meilė auga, tai kodėl neturėtų augti sielvartas?“) J.Barnesas rašo taip atvirai, kad netgi prisipažįsta apie jį aplankiusias mintis nusižudyti ir sako, kad iki šiol nėra šios minties galutinai atmetęs, kaip kompromisą sau suradęs argumentą, kad jo žmona bus gyva tol, kol gyvens jo atmintyje („aš negaliu nusižudyti, nes tada nužudyčiau ir ją. Ji mirtų antrą kartą ir, kol vanduo nusidažytų raudonai, mano ryškūs prisiminimai apie ją išbluktų“). Tai kartu ir pasakojimas apie tai, kaip autorius bando rasti naujų kelių gyventi toliau, apie operos gelmių atradimą, kuri jam pasirodė esanti artima tuo, kad visada eina prie reikalo – kaip mirtis.
Netektis verčia autorių permąstyti ir savo paties kūrybą, aptikus, kad prieš daug metų jis gana tiksliai apibūdino tai, koks būtų jausmas šešiasdešimtmečiam vyrui tapti našliu – J.Barnesą aplankė abejonės, kad galbūt jis ne kūrė, kaip jo įsivaizduojamas herojus turėtų sielvartauti, o tiesiog numatė, ką tokiu atveju jaustų pats.
Tai – autoriaus kelionė po skirtingus skausmo lygmenis, čia matome jį visiškai nuginkluotą, palaužtą, netekusį esminio gyvenimo dėmens. Kažin ar dar galėčiau prisiminti knygą, kurioje skausmas pateikiamas taip per didinamąjį stiklą, su kone chirurginiu tikslumu.
Liūdesys tik keičia vietą
Ši knyga vargu ar taps paguodos šaltiniu kenčiantiems žmonėms, mat ir pats autorius kūrinio pabaigoje prisipažįsta abejojantis galimybe įveikti sielvartą, susitaikyti su juo: „Įsivaizduojame, kad pasipriešinome jam, įveikėme liūdesį, nugramdėme sielos rūdis, o, pasirodo, sielvartas tik pakeitė vietą, susidomėjo kitkuo. Ne mes sukvietėme debesis, ne mūsų jėgoms juos išskaidyti“.
Galbūt nebūtinai ši knyga padės ir suprasti savo sielvartą, juk ir pats autorius rašo, kad tai neįmanoma. Tačiau kartu priduria, jog vieno sielvartas gali iš dalies sutapti su kito, tuomet išgyvenantieji netektį tampa tarsi bendrininkais. Galbūt taip ši knyga taps sielos bičiule praradimo skausmo slegiamiems žmonėms, rodanti, kaip per tą patį juodžiausią gyvenimo lygmenų pragarą eina kiti.
Galų gale, jeigu panašūs jausmai šiuo metu jūsų nekamuoja, J.Barneso „Gyvenimo lygmenys“ yra tiesiog dar vienas įrodymas, kodėl jis yra laikomas vienu talentingiausių šiuolaikinių anglų autorių. Šis kūrinys – žanrus peržengianti, kūrybos esmę leidžianti dar kartą permąstyti knyga.
