J.Barneso populiarumas Lietuvoje vienu metu ir džiugina, ir stebina tuo, kad primiršti kiti kartu su juo šiuolaikinę britų literatūrą kuriantys autoriai. Malonu, kad vieno įdomiausių britų rašytojų knygos, netaikančios į plačius skaitytojų sluoksnius, Lietuvoje pakliūna į perkamiausiųjų sąrašus ir lyg ir gali patvirtinti nedrąsiai skelbiamą tendenciją, kad pas mus rimtesnės knygos vis labiau populiarėja.
Kita vertus, nuostabą kelia tai, kad kai kurie kiti britų autoriai, nuo devintojo dešimtmečio pradžios kartu su J.Barnesu priskiriami prie britų literatūros elito, pas mus mėgstami kur kas mažiau. Martinas Amisas, J.Barnesas ir Ianas McEwanas – trijulė, kurios kūrinių nepaminėti kalbant apie britų literatūrą sunkiai įmanoma. Visi šie autoriai Lietuvoje turėjo skirtingą likimą – jeigu J.Barnesas mūsų skaitytojų itin mėgiamas, I.McEwano knygos leidžiamos nuosekliai, tačiau dalį skaitytojų atbaido toli gražu ne visuomet puikūs vertimai, tai M.Amisas nepelnytai užmirštas – jo knygos „Nakties traukinys“ vertimas nesulaukė didelio dėmesio, leidyklos kažkodėl šio autoriaus kūrybą ignoruoja. Galbūt J.Barnesas iš visos šios „didžiosios trijulės“ labiausiai pas mus pastebėtas dėl to, kad yra ne toks kandžiai ironiškas autorius už kitus du?
Tuo metu, kai pasaulyje aptariama naujausia J.Barneso knyga „The Only Story“, lietuvių skaitytojai dabar gali susipažinti su kiek ankstesne autoriaus kūryba. „Kalbant atvirai“ buvo išleista dar 1991 metais, vėliau sulaukusi ir tęsinio „Love, etc“. Beje, J.Barnesas mielai savo kūriniuose grįžta prie ankstesnių temų – taip ir „The Only Story“ galima rasti jo ankstyvosios kūrybos – pirmojo romano „Metroland“ – atspindžių.
Tačiau skaitant knygą nepalieka įspūdis, kad autorius tarsi grakščiai slysta paviršiumi – taip, elegantiškai, stilingai, tačiau visgi vinguriuoja giliau nepanirdamas.
Kalbant apie J.Barneso kūrybą, neretai taikoma klišė, kad jis yra rašytojas-chameleonas, sugebantis atrasti vis naujų formų. Tai gali būti postmodernizmas „Flobero papūgoje“, linijinis pasakojimas „Pabaigos jausme“, intymūs atsivėrimai „Gyvenimo lygmenyse“ ar D.Šostakovičiaus istorija „Laiko triukšme“, kartu skrodžianti ir visą sovietinę sistemą bei brėžianti menininko pasirinkimo totalitarizmo sąlygomis gyvenimo linijas. Tačiau visuomet išlieka skaidrus autoriaus stilius, taiklūs sakiniai, sugebėjimas paprastai, sykiu labai tikroviškai perteikti pasakojamą istoriją, tarsi nepastebimai iškelti sudėtingus moralinius klausimus.
„Kalbant atvirai“, jeigu lygintume jį su kitais lietuvių kalba jau pasirodžiusiais J.Barneso kūriniais, vėl kitoks. Šio kūrinio tema – meilės trikampis ir autoriaus keliami jausmų pasaulio klausimai – atsakomybė santuokoje, įsimylėjimo ir meilės skirtumai, sugebėjimas reikšti jausmus, finansiniai aspektai, prisirišimas, pavydas, kaltė ir seksualumas. Tiesa, nors autorius, kaip visuomet, šiuos klausimus kelia žaismingai ir pagauliai, tarsi plunksnos lengvumu, skaitant neatrodo, kad šįkart jis užgriebia tai, apie ką nebūtum susimąstęs anksčiau, kažkokias dar netyrinėtas gelmes. Kiek įdomesnės autoriaus įžvalgos, kai jis analizuoja tai, kaip vaikystės, paauglystės patirtys nulemia jau suaugusio žmogaus santykių pasirinkimus. Tačiau skaitant knygą nepalieka įspūdis, kad autorius tarsi grakščiai slysta paviršiumi – taip, elegantiškai, stilingai, tačiau visgi vinguriuoja giliau nepanirdamas.
Šios knygos siužeto vingiai jau išnagrinėti kitoje 15min skelbtoje recenzijoje. Siužetinį pagrindą sudaro meilės trikampis – dviejų neišskiriamų draugų – Oliverio ir Stiuarto santykius sugriauna meilė tai pačiai moteriai. Stiuartui vedus Džiuliją, Oliveris staiga pajaučia, kad yra beviltiškai ją įsimylėjęs. Nenorėdamas atsitraukti, jis ryžtasi pervilioti draugo žmoną. Net jei tai reikš draugystės su Stiuartu pabaigą. Meilėje kaip kare, – tarsi sako ši knyga. O galbūt tarsi finansų rinkoje? Galbūt meilę galima nusipirkti, ištyrus, ko reikia aistros objektui – pinigų, saugumo, humoro, jausmų išraiškos, atkaklumo, o galbūt kompensacijos to, ko geidžiamas žmogus negavo vaikystėje?
Šis autorius mėgsta žaisti struktūros, kalbinius žaidimus, ir ši knyga ne išimtis.
Šis autorius mėgsta žaisti struktūros, kalbinius žaidimus, ir ši knyga ne išimtis. Pasakojimas dėliojamas iš trijų žmonių perspektyvos, ir čia atsiskleidžia J.Barneso pasakotojo menas – sugebėjimas tą pačią istoriją perteikti tiek iš skirtingų pusių, tiek per pačią kalbėseną, skaitytojo akyse formuoti pasakojančiųjų paveikslus. Meniškas plevėsa Oliveris (kurdamas šį paveikslą J.Barnesas neatsispyrė pagundai įpinti ir savo pomėgio prancūziškai kultūrai – šis britas, ne viename kūrinyje nagrinėjęs angliškumą ir jo virsmus, yra parašęs ir ne mažiau įtaigią prancūziškos kultūros ir gyvensenos studiją „Something to Declare“), racionalusis Stiuartas ir abiejų jų privalumus ir trūkumus analizuojanti ir sprendimus priimanti Džiulija – J.Barnesas visus tris paveikslus kuria su subtiliais niuansais, puikiu humoru, tačiau ne iki galo įtikinamai.
Tokiu pasakojimo stiliumi jis sykiu teigia tai, ką žino kiekvienas į panašius meilės spąstus įkliuvęs žmogus – nėra vienos tiesos, nėra teisingų sprendimų, yra tik skirtingi požiūriai. Lygiai kaip naivu tikėtis, kad kiti jausmų sferoje elgsis pagal tavo nustatytas taisykles – žodis „teisinga“ čia neturi objektyviosios išraiškos.
Galbūt toks pasakojimo būdas būtų dar įtaigesnis, jeigu ši forma jau nebūtų išnaudota gausybės kitų autorių (žinoma, surasti visai naujas formas šiais laikais kažin ar įmanoma ir kažin kaip ši forma atrodė 1991 metais, kai romanas tik buvo išleistas ir kai ji dar nebuvo tapusi tokia populiaria) – mintyse iššoka net ir psichologinių trilerių autorė Gillian Flynn su romanu „Dingusi“, kur santuokinis gyvenimas narpliojamas tuos pačius įvykius vertinant iš skirtingų perspektyvų. Bet, žinoma, čia jau skaitančiojo literatūriniai intertekstai, kurie visiškai nebūtinai sutapo su J.Barneso.
Tad belieka grįžti prie pradžioje užduoto klausimo – ar šis J.Barneso kūrinys toks pat įdomus savo meninėmis priemonėmis, įtaigumu, kuriamais personažais kaip ir kiti lietuviškai išleisti šio autoriaus romanai? Visgi atsakymas greičiausiai būtų – vargu. Skaitydamas supranti, ko autorius siekia stilistinėmis priemonėmis, kaip jis žaidžia meilės trikampio istorijomis, kaip skaitytojui palieka pačiam teisę nuspręsti šios istorijos pabaigą ir vertinti personažų veiksmus, kaip valdo istoriją ir, regis, nepalieka nieko nereikalingo. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, atrodo, kad gelmės šį kartą yra mažiau nei galėtum tikėtis iš tokio autoriaus kaip J.Barnesas. Net yra situacijų, kurias galėtum apibūdinti kaip banalias (ir vėlgi, iškart kyla klausimas, galbūt autorius specialiai bandė jas tokias sukurti) ir dirbtinokas.
Žinoma, vertinti J.Barneso kūrinius visuomet sunku, jo atveju lūkesčiai visuomet yra dideli. Galbūt tai iš dalies ir kiša koją, bandant įvertinti „Kalbant atvirai“ aukštesniais balais.
