„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos recenzija. K.Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – susitaikymas su savimi

2017 metais buvo paskelbta, kad britų rašytojui Kazuo Ishiguro atitenka Nobelio literatūros premija. Švedijos akademija tuomet skelbė, kad rašytojui premija bus įteikta už tai, kad „savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė mūsų ryšio su pasauliu iliuzinę prasmę“. Tuomet pastebėta, kad į lietuvių kalbą yra išversti tik du autoriaus romanai – „Dienos likučiai“ ir „Neleisk man išeiti“. Reikėjo laukti dvejus metus, kol praėjusių metų pabaigoje autoriaus kūrybos gerbėjus mūsų šalyje pasiekė dar vienas K.Ishiguro romanas – „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“.
Kazuo Ishiguro knyga „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“
Kazuo Ishiguro knyga „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Šią knygą, kaip ir kitas K.Ishiguro knygas lietuvių kalba, išleido leidykla „Baltos lankos“. Į lietuvių kalbą vertė Mėta Žukaitė – ji taip pat vertė ir autoriaus knygą „Dienos likučiai“, kuri dažnai vadinama vienu garsiausių K.Ishiguro kūrinių.

Romanas sulaukė 15min metų knygų rinkimų komisijos dėmesio ir buvo įtrauktas tarp penkiolikos grožinės verstinės literatūros kūrinių. Skaitytojai jį išrinko į mėgstamiausių šios kategorijos knygų penketuką.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ pirmą kartą išleistas dar 1986 metais ir buvo apdovanotas garsiąja „Costa“ premija, kuri iki 2006 metų vadinta „Whitbread“ apdovanojimu. Prieš penkerius metus, 2015 metais, leidinys „The Guardian“ skelbė šimto geriausių grožinės literatūros kūrinių sąrašą – jame 94 vietą užėmė šis K.Ishiguro romanas.

Knyga skaitytoją veda per dailininko Masudžio Ono literatūrinį gyvenimą – jis garsus kūrėjas, jau sulaukęs garbaus amžiaus. Tačiau savo ištaiginguose namuose, kurie buvo subombarduoti karo metu, dažnai mintimis keliauja į praeitį – laikmetį, kai dar būdamas jaunas sulaukė didelės šlovės ir Japonijos įvertinimo. Nors anuomet pats nemanė, kad turi tokią didelę įtaką.

Masudžis – dailininkas, išgyvenantis vidines kovas. Jaunystėje jis pelnė šlovę kurdamas nacionalistinius ir propagandinius paveikslus, šlovinančius militarizmą, palaikė idėjas, kurios galiausiai Japoniją įtraukė į kruvinus karinius susirėmimus. Mūšio laukuose jis neteko savo sūnaus, vėliau jis neteko ir žmonos. O dabar gyvena su viena iš dukrų.

Romanas turi kelias istorines linijas. Vienoje jų K.Ishiguro pasakoja apie pokarinės Japonijos visuomenę, apie japoniškus papročius ir tradicijas. Čia atsiveria Masudžio susidūrimas su kita tikrove, kitu pasauliu, kuriame jis, nors ir turi garsų vardą, tačiau yra siejamas su skaudžia ir niūria praeitimi. Jis sulaukia neakivaizdaus visuomenė kaltinimo, kad buvo vienas tų žmonių, kuris į šalį pritraukė tamsius karo debesis. Iš dabarties perspektyvos – Masudžis atrodo lyg visuomenės išdavikas.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ pirmą kartą išleistas dar 1986 metais ir buvo apdovanotas garsiąja „Costa“ premija.

Kitoje linijoje brėžiami Masudžio kaip dalininko karjeros vingiai. Šioje pasakojimo dalyje atsiskleidžia prieškarinės Japonijos nuotaikos, požiūris į meną, žvilgsnis į tai, kaip jaunas ir gabus kūrėjas gali tapti gerbiamu šios bendruomenės nariu. Per savo kelią Masudžis atskleidžia savo militaristinių idėjų užuomazgas kūriniuose, parodo, kokia svarbi yra ištikimybė, kaip sunku sulaukti ne tik įvertinimo savo idėjoms, bet ir paprasčiausio išklausymo.

Šios dvi istorinės linijos tampa priešprieša viena kitai. Tai tarsi žmonių kartų, požiūrių, mąstymo akistata. Tačiau net ir šioje vidinėje kovoje Masudžis klausia – kodėl jo nesupranta dabartinė visuomenė? Ir išties – ar jis kaip menininkas yra kaltas dėl tuo metu vyravusių nuotaikų iliustravimo savo kūriniuose? Kodėl jis turi ištverti dabartinės dailininkų bendruomenės atsiskyrimą? Galiausiai, kodėl jo mokiniai, su kuriais jis dalijosi požiūriu į gyvenimą ir kūrybą, jo išsižada?

Romanas kelia klausimus, kurie neturi vienareikšmiško atsakymo. Jie verčia Masudžio pasirinkimus vertinti per kaltės, atsakomybės prizmę. Kartu ieškoti ir bandyti suprasti, kaip kitų kartų žmonės, net ne literatūriniai, o realūs, geba pritapti kitoje tikrovėje. Man šis knygos kampas ir pasirodė įdomiausias – kaip praeities žmogus geba išgyventi dabartį ir, kas, manau, svarbiausia – susitaikyti su savimi, pripažinti ne tik klaidas, bet pripažinti, kad pasaulis pasikeitė. Kaip ir pasikeitė praeities vertinimas.

Apie knygos stilių per daug kalbėti net nesinori, nes skaičiusieji K.Ishiguro kūrybos jau žino, ko gali tikėtis. Tai žodžių elegancija, užslėptas jautrumas ir vidinė skaitančiojo emocija, kuri gali prasiveržti bet kuriame puslapyje, kai tik pavyksta užčiuopti kasdienybę įprasminančią dalelę literatūrinio gyvenimo.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ yra istorinės fikcijos pavyzdys – literatūros, kalbančios apie praeitį iš dabartinio pasaulio perspektyvos. Tad ir knyga patiks tiems skaitytojams, kuriems rūpi ne tik istorija, bet svarbūs dabarties pasaulio pažinimo per istoriją klausimai. Romanas taip pat patiks tiems skaitytojams, kurie ieško neeilinio pasakojimo stiliaus – poetinio autoriaus kalbėjimo, kuris savyje turi daug paslapčių, daug intrigų, o jas išpainiojus atsiveria tikrasis paslėptos minties žavesys.

Tai trečias K.Ishiguro romanas lietuvių kalba. Autoriaus kūrybos gerbėjai, manau, neleis man suklysti pasakant, kad „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ šioje eilėje būtų trečias kūrinys, į priekį praleidžiantis knygas „Dienos likučiai“ ir „Neleisk man išeiti“. Esame kiek išlepinti turėdami galimybę lietuvių kalba perskaityti geriausius ir garsiausius rašytojų kūrinius, o tik vėliau į rankas paimti kitus rašytojų darbus, kurie galbūt nesusilaukė tokio dėmesio. Žvelgiant iš šios perspektyvos įdomu, kaip būtų kitęs pats susidomėjimas K.Ishugiro, jei lietuviškai jis būtų prabilęs pirmiausia Masudžio Ono lūpomis.

Ši knyga suteikia galimybę pažinti kitokį K.Ishiguro – ne tą, kurį skaitydami žinome, kad skaitomas kūrinys yra garsiausias. O tą, kuris kaip rašytojas tik brendo tam literatūriniam šuoliui, kurį atliko vėliau.

Man „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ tapo kūriniu, kuris būtent ir vedė į pažintį su kitokiu į K.Ishiguro. Į literatūrinį susitikimą su autoriumi, kuris tarsi dar tik planuoja savo gyvenimą ir turi apgalvoti kiekvieną būsimą detalę. Bet kartu ir žmogumi, kurio planai ir siekiai gali virsti Masudžio Ono pavyzdžio likimu – ateities kartų nesuprasti. Ir šis fikcinis K.Ishiguro laikinumas žavi, užvertus knygą verčia ne pamiršti ją, o reflektuoti, ieškoti savo sąsajų su praeitimi, šiandiena, rytojumi.

VIDEO: TOP 15: geriausios verstinės 2019-ųjų knygos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“