Tačiau, impulso pagautas, tikėdamasis, jog nusižudęs svečioje šalyje, nesukels artimiesiems problemų, herojus išvyksta į karo nusiaubtą šalį, į viešbutį iškalbingu pavadinimu „Tyla“. O ten, nejučia, savo randus pridengia kitų išgyventu siaubu ir skausmu. Šis kūrinys pristatomas kaip vienas įsimintiniausių šiuolaikinių islandų romanų, o jo autorė – garsi islandų prozininkė, poetė, meno istorijos profesorė. Perskaičiusi radau tikrai gerų dalykų, kuriais ir noriu pasidalinti.
Tai, kas sužavi bene labiausiai – kūrinio talpumas, autorės gebėjimas pasakoti koncentruotai, tačiau jokiu būdu ne „sausai“. Semantinį, lingvistinį esmės koncentratą gražiai papildo kūrinio poetiškumas – ir išorine (eilėraščiai cituojami tiek skyrių pavadinimuose, tiek pačiame tekste), ir vidine, minties kūrybos, prasme. „Randuose“ taip pat svarbūs filosofiniai ir bibliniai intertekstai – tai užpildo išorinį karkasą ir dar sykį pagilina kūrinio dedamąsias. Romane užgriebtos gyvenimo prasmės, traumų, susitikimo su savimi, tėvų-vaikų santykio, poros ryšio, draugystės, karo, moterų teisių temos. Tikrai įspūdinga apimtis 207 puslapių kūriniui. Ir negali sakyti, kad šios temos kūrinyje neišbaigtos – parinktas pasakojimo tonas, stilius ir žodžiai liečia pačią esmę, būties šerdį, kartu palikdami vietos skaitytojo interpretacijoms, įžvalgoms, santykio su kūriniu mezgimui.
Tai, kas sužavi bene labiausiai – kūrinio talpumas, autorės gebėjimas pasakoti koncentruotai, tačiau jokiu būdu ne „sausai“.
Kaip jau minėjau, autorius pasirenka rašyti apie tai, kas svarbiausia. Skaitydama apie Jouno prarastą norą gyventi, prisimenu ir savo patirtį, ir Albert Camus esė „Sizifo mitas“ įvardytą esminę būties filosofijos problemą – ar gyvenimas vertas gyventi – laisva valia nepasirinkus savo gimimo, šalia alsuojant nuolatinėms prarastims, nuolat ištinkant absurdui. Šioms Camus mintims tarsi atitaria „Randų herojai“ – galiausiai nusiskandinęs Jouno kaimynas Svanuras: „ – Skirtingai nei gyvūnai, mes žinome, kad mūsų gyvenimas baigsis, – toliau dėsto mano kaimynas. – Kad liausimės egzistavę“ (57 p.); „ – Ar žmogus kada nors atsigauna po gimimo? – klausė Svanuras. – Jei kas teirautųsi jo nuomonės, galbūt jis apsispręstu negimti“ (203 p.).
Taip romane užgriebta, tai, kas svarbiausia, giliausia, o pasirinkimui nebūti laisva valia priešinama karo dievo sėjama suirutė, mirtis, lygiai tokia pati absurdiška, tik šįkart ištinkanti tuos, kurie visai nesirinko išeiti. Ir atsidūręs tokioje bevardėje naikinimo nusiaubto pasaulio metaforoje, savotiškame Camus sukurto Orano miestelio atitikmenyje, pagrindinis herojus renkasi pareigą ir gyvenimą, panašiai kaip „Maro“ herojus daktaras Rijė.
Romanas parodo, kad žmogus geriausiai patikrinamas ne tik prisilietęs prie ribinių individualių patirčių, bet ir prie Kito negandos, kolektyvinės skausmo duoties. Jounas šį išbandymą išlaikė, ir tai visai nereiškia, kad jam skaudės mažiau – skaudės kitaip, surandėjus vienoms patirtims, atsivėrus kitoms. Vienas svarbiausių Jouno apsisprendimo bent kurį laiką gyventi akstinų – tai galia veikti. Įklimpęs savo gyvenime, jis jautėsi bejėgis, sugniuždytas ir negalįs ką nors keisti. Ir nors atsidūręs karo suniokotoje teritorijoje, jis negali pakeisti to, kas buvo, negali prikelti žuvusiųjų, vis tiek per paprastą buitinį žingsnį atlieka pasirinkimą – šitoje „maro metaforoje“ padėti surinkti buvusio gyvenimo likučius.
Taip Jouno santykį su savimi gydo reikalingumo Kitam jausmas. Ir dar Aš menkumo suvokimas globalios krizės akivaizdoje: „Negaliu pasakyti šiai jaunai moteriai, kuriai teko tiek daug sunkaus patirti, kad išgyventų su sūnumi ir jaunesniuoju broliu po krintančių bombų lietumi, šalyje, kur upių vagomis teka kraujas ir kur prieš kelias savaites praėjo naikinimo batalionai, kur vanduo vis dar kraujo spalvos, kad sukoriau visą šį kelią ketindamas nusižudyti. <...> Mano neviltis yra geriausiu atveju kvailystė, kai pro langą matyti vieni griuvėsiai ir dulkės“ (112 p.).
„Randuose“ be galo svarbus santykis su Kitu, vienas iš tokio santykio aspektų – santykis su moterimis. Jounas romane apsuptas moterų – nuo dukros, motinos, buvusios žmonos, iki svečioje šalyje sutiktos jaunos viešbučio darbuotojos, vienišos mamos ir iš pradžių kiek paslaptingos kitos viešbučio gyventojos. Per Majos, vienišos mamos personažą, atskleidžiamas karo veidas moters akimis – tai, kas sukrečia, kelia klausimus, į kuriuos paprastų atsakymų nebus, nes „karo veidas – nemoteriškas“, o iš tiesų... Pagrindinis herojus kadaise rašė savo santykių dienoraštį, o jo kaimynas Svanuras apskritai „norėtų suprasti moteris“, jis iškelia ir moterų teisių, sudėtingų gyvenimo sąlygų problemą.
Romane fiksuojami žmonių tarpusavio prasilenkimai, nutylėtų dalykų žala, buityje ištirpstanti būtis ir tai, kaip sunku, ištiesus ranką link kito, ją nusvilti. Bet kartu suvokiama, kad tai – bene neišvengiama, kad net labiausiai numylėti nuo mūsų tolsta – kaip ir „netikroji“ Jouno dukra, kuriai romano herojaus žodžiais kalbant, reikia nebe tėvo, o mylimojo. O iš tikrųjų – reikia abiejų, tik subrendus, ryšys su tėvais neišvengiamai keičiasi – remiantis visais nuotolių dėsniais būties orbitose. Jounui teko sunki užduotis tuo pat metu kirpti bambagysles keliose barikadų pusėse – ir kaip sūnui, senyvai mamai sergant demencija, trūkinėjant jų tarpusavio komunikacijai, ir kaip tėvui, ir kaip sutuoktiniui. Apskritai, šis kūrinys puikiai parodo, kad dvasines bambagysles kerpa ir vyrai. O po to lieka, žinoma, – randai. Kalbant apie tėvystę, romanas gražiai atskleidžia, kad Tavo sielos vaisius negali būti svetimas, net, jei kraujas ir – kitas.
Randus ir „Randus“ rekomenduoju visiems, kurie gyvena, kurie susiduria su gyvenimo prasmės klausimu ir gyvenimu krizės akivaizdoje, kurie ieško vilties neviltyje ir nori skaityti taupų, esmę užgriebiantį, o kartu poetišką pasakojimą.
Apskritai džiaugiuosi, kad romanas smarkiai pastūmi apsvarstyti randų reikšmę mūsų gyvenime. Gilios tiek fizinės, tiek dvasinės žaizdos surandėja. Ir paliktos iniciacijų, ir traumų, ir kitokios patirties. Visa laimė, kad surandėja. Nes tai reiškia, jog skauda kitaip, nebe taip aštriai. Kartu tai liudija mus pačius, mūsų tapatybę, savastį, esminius gyvenimo įvykius. Neįsivaizduoju gyvenimo be randų – jis rodytųsi kažkoks susimuliuotas, Stepfordo moterų ir vyrų gyvenimas, pralenkiantis esmę. Randus ir „Randus“ rekomenduoju visiems, kurie gyvena, kurie susiduria su gyvenimo prasmės klausimu ir gyvenimu krizės akivaizdoje, kurie ieško vilties neviltyje ir nori skaityti taupų, esmę užgriebiantį, o kartu poetišką pasakojimą.