Dar ir moterys turėdavo brokato sukneles ir brokatu aptrauktus batelius. Tas audinys aiškiai buvo brangus, didikiškas, ko gero, storas ir sunkus, gerai krintantis. Tokias užuolaidas atitraukdamas veikiausiai jaustum jų minkštą svorį ir intriguojantį švelnumą. Bent taip atrodydavo tuose romanuose. Mano gyvenime brokato, žinoma, nebuvo ir nėra – šis žodis, panašiai kaip ir aksomas, likęs nepaaiškinama ir gerokai romantizuota prabangių aristokratiškų dalykų metonimija.
Į tamsiai žalią aksomą primenančią medžiagą įvilkta jau trečioji Indrės Valantinaitės, gimusios 1984 m., knyga „Trumpametražiai“. Pavadinimas pasufleruoja ir medžiagos reikšmę: panašia būna apvilktos kėdės kino teatruose. Iškart sužadinamas skaitytojo lūkestis – čia bus kinematografiška talpi minimalistinė poezija. Na, ar bent turėtų būti. Toks žingsnis iš vienos medijos į kitą, iš vieno žanro į kitą šiai poetei nėra naujas. Už knygą „Pasakos apie meilė ir kitus žvėris“ Valantinaitė lygiai prieš penkerius metus, 2012-ųjų rudenį, gavo „Jaunojo Jotvingio“ premiją, kurią pati rašančiųjų bendruomenė skiria jauniems poetams už geriausią praėjusią metų knygą. Jau žodis „Pasakos“ pavadinime ir intertekstinė nuoroda į Gabrielio Garcia Marquezo „Apie meilę ir kitus demonus“ parodo Valantinaitės poezijos amplitudę: ji pasakoja, turi mitologinę dimensiją ir dominuoja meilės, ypač erotinės, tema. O jeigu pabėgtume iš tekstų plotmės ir pasvarstytume apie autorę kaip realų žmogų, matytume, kad ji domisi kinu, ypač prancūzų, be to, yra ne tik poetė, bet ir dainininkė.
„Trumpametražiuose“ paliekama archetipinė, pasakiška, mistifikuota antrosios knygos erdvė ir keliamasi į šiuolaikiškos jaunos moters kasdienybę.
„Trumpametražiuose“ paliekama archetipinė, pasakiška, mistifikuota antrosios knygos erdvė ir keliamasi į šiuolaikiškos jaunos moters kasdienybę. Knyga padalinta į tris romėniškais skaičiais numeruotas, bet pavadinimų neturinčias dalis – vadinasi, tarp jų verta ieškoti tęstinumo, bet koks jis, neišduodama. Tačiau eilėraščių pavadinimai iškalbingi: pirmojo rinkinio teksto pavadinimas – „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“, o paskutiniojo – „Tamsai išleidus nagus“. Kitaip taariant, dar nepradėjus skaityti akivaizdu, kad keliaujama iš giedros ir grožio į pavojų ir tamsą.
Minties judėjimo kryptį atskleidžia ir trys dalių epigrafai. Pirmasis – ištrauka iš Oskaro Milašiaus eilėraščio „Vėjas“: „Eik, bėk su manim per jūrą, aš noriu tau parodyti / Tokias gražias padanges, tokias gražias, jog verksi (p. 7).“ Išties šioje knygos dalyje dominuoja grožio potyriai: kartu su saule pakylanti gulbė („Gulbė pakyla“, p. 10), žvilgsnis į prabangią bažnyčią („Bažnyčios“, p.19), gėlių puokštę („Puokštė“, p. 23) ir kt. Eilėraščiams būdinga tai, kad kiekviename grožio potyryje esama liūdesio (pvz., eilėraštyje „Laisvės alėja“ lyrinė subjektė valgo prabangų maistą restorane, kuris įsikūrė jos močiutės, badavusios per karą, name), o kiekviename liūdesyje – nušvitimo akimirkų („Regėjime“ apatijos ir nusivylimo apimta subjektė pamato „tuos virpančius, perregimus siūlus, / besidriekiančius aukštyn nuo kiekvienos / krutančios gyvasties“). Tekstus konstruoti bandoma kaip savotiškas epifanijas – atsivėrimą, blyksnį, kuriame kažkas nuskaidrėja, tampa aišku, arba priešingai – iš aiškumo pereinama į paslaptį, nežinojimą. Pavadinime suformuluotus lūkesčius atitinka ne tik ši pasakojimams būdinga struktūra, bet ir intensyvaus vaizdo kūrimas. Bandant skaityti eilėrašį kaip kinematografišką tekstą, akivaizdu, kad vaizdas arba priartinamas, arba nutolinamas. Pvz., eilėraštyje „Riedanti karietaitė“ visų pirma apibūdinama situacija – „kilmingi ir prasčiokai“ važiuoja pašto karieta, vėliau mįslingai atsiranda „mamos nosis, tėvo akys / prosenelės plaukai“, ir tik atitraukus vaizdą tolėliau pasidaro aišku, kad žvelgiama į seną giminės fotografiją nuotraukų albume. Taigi poezija metonimiška, ne metaforiška – joje dominuoja kasdienybė, kuri, stebima atidžiu ir reikšmingas detales fiksuojančiu žvilgsniu, atveria įvairias savo puses. Nors mintis, kad grožyje yra liūdesio, aiškiai yra romantinis štampas, skaityti įdomu būtent dėl vaizdo kūrimo – poezija metonimiška, o ne metaforiška. Tai apskritai būdinga šiuolaikinei lietuvių poezijai: dominuoja verlibras, kasdienė, nepatetiška leksika, o tematinių atramų ieškoma kasdienybėje, kelionėse, poetinis vaizdas atsispiria nuo daikto arba konkrečios vietos. Žinoma, Valantinaitė pasirenka kiek romantizuotą ir saldoką poetinę kalbą – gulbė, bitė, širdis. Be to, ji, kaip ir ankstesnėse knygose, pasitelkia mitologinę simboliką kalbėti apie meilę – pvz., gulbė lietuvių pasakose dažnai gali pavirsti užburta karalaite, kurią pašovęs medžiotojas grąžina jai žmogišką būvį.
Antroji ir trečioji knygos dalys, pradedamos atitinkamai Charleso Bukowskio ir Leonardo Coheno epigrafais, išlaiko pirmajai būdingą teksto prasmės kūrimo principą, tačiau akivaizdžiau ir atviriau gręžiasi į meilės, dažnai skausmingos, patirčių nusakymą. Tiesą sakant, ribos tarp šių dviejų dalių man liko neaiškios – perkėlus vieną eilėraštį į kitą, dažniausiai niekas nepasikeistų – trūksta ryškesnio tematinio siūlo ir vidinės logikos, kodėl tekstai sudėlioti būtent į tokias dalis ir būtent šia tvarka, nes anaiptol apie praradimą kalbančių tekstų yra ir vienoje, ir kitoje dalyje. Trečiojoje suintensyvėja mirties pajauta, nors jos esama ir antrojoje, pvz., eilėraštyje „Orfėjas“. Kitaip tariant, struktūra, nors tikrai ne padrika, ne visai pamatuota. Tačiau reikia pripažinti, kad šiose dviejose dalyse labiausiai priartėjama prie vyriškumo ir moteriškumo, o tiksliau – taip, kaip šie kultūriniai konceptai suprantami iš lyrinės subjektės pozicijų, atskleidimo. Tai yra buvimo šeimoje, erotikos, įsimylėjimo ir panašių patirčių fiksavimas.
Įdomu tai, kad „Trumpametražiuose“ laikomasi tradicinės, netgi, sakyčiau, senovinės nuostatos erotiką tarsi paslėpti nuo kūniškumo – lieka geismų atspindžiai, pėdsakai, nuojautos, bet jie patys nustumiami kažkur tolyn, juos pridengia detalių gausa ir užuominos. Pvz., nuotaka vangiai pasitaiso petnešėlę (eil. „Vakarienė, p. 36), burnoje tirpsta ledai (eil. „Mėgstamiausi ledai“, p. 37), paprašyta įvardyti brangiausią žmogų apsiverkia moteris (ei. „Cirko trilogija“, p. 58). Beje, įvairios uždangos tekstuose minimos tiesiogiai: tai sniegas, „ažūrinė vabzdžių kūnelių užuolaida / ant automobilio stiklo“ (p. 51), „gražiūjų rūbų klostės“ (p. 42), „oversized megztinis“, iš kurio kyšo petys (p. 38). Šiuo atveju erotikos efektas kuriamas tomis priemonėmis, kurios laikomos tradiciškai „moteriškomis“ visur: geriau nėriniai ar raukinukai negu nuogumas, kaip sakė Roland‘as Barthes‘as, kalbėdamas apie drabužių madą. Paslėptas kūnas dar erotiškesnis, nes norisi praskleisti raukinius. Valantinaitės poezija, šiaip jau daug kur varijuojanti tradicinius įvaizdžius, o kai kur – ir šablonus, būtent slėpdama savo erotinį turinį įgyja daugiau įdomumo, nes kitaip būtų pernelyg paprasta – piktesnis sakytų, kad dienoraštiniai draiskalai be gilesnio turinio. Nuo to išgelbsti tik savotiškas „sakymas nepasakant“, atstumą ir paslaptį kurianti kalbos ir vaizdų užuolaida.
Valantinaitės „trumpametražė“ poezija, nors tikrai vadintina archetipiškai moteriška ir dėl pasyvokos stebėtojo pozicijos, ir dėl leksikos, dažniausiai įstengia įveikti banalybes ir stereotipus.
Apskritai verta pasakyti, kad Valantinaitei daugeliu atveju pavyksta išlaikyti tokią leksiką, kurią lietuvių literatūroje tradiciškai pasitelkia moterys rašytojos – mažybines formas, kūno įvaizdžius „širdis“, „kaklas“, „krūtys“ ir kt., tačiau nepaversti poezijos vien tik švelnybių ir sentimentalumo kratiniu. Be to, ir vyrai, ir moterys gali išeiti ir palikti antrąją pusę: „ištikimosios Penelopės“ mito čia nei kvapo. Eilėraštyje „Gera žmona“ į komandiruotę išskrenda moteris, ir viešbutyje „patalynė kairėje tik retkarčiais būdavo sujaukta“ (p. 41). „Žaidime“ moteris randa neištikimybės ženklą – svetimą auskarą – ir palieka vyrą. „Mėgstamiausiuose leduose“ atstumta lieka moteris. Ir šiaip vieni stipriausių Valantinaitės eilėraščių – tie, kurie, remiantis prancūzų feministės Helen Cixous idėja, gali būti priskirti „moterų rašymui“, kylančiam ne iš simbolinės plotmės, o iš tikrovės, susijusiam su moters kūnu, todėl nesuvaržyti logikos konvencijų: „dar neparašyti eilėraščiai miega ant tavo odos: / kaktos, skruostų, vokų, lūpų...“ (p. 30). Žinoma, sunku paneigti, kad širdis, aprengta jausmo pynėm išdailintu megztiniu („Megztinis“, p. 31), balansuoja ant neskoningos banalybės ribos. Tačiau kaip taikliai baigiamajame žodyje rašo knygos redaktorius poetas Kęstutis Navakas, Valantinaitės poezija yra ant pavojingos ribos: vienoje pusėje – „rimtasis“ menas, kitoje – „spalvotas princesių pasaulis, plytintis iki pat lėlės barbės imtinai“ (p. 67). Ir iš tiesų geriausi Valantinaitės tekstai tą ribą išnaudoja savo naudai, blogiausi – savo nelaimei.
Valantinaitės „trumpametražė“ poezija, nors tikrai vadintina archetipiškai moteriška ir dėl pasyvokos stebėtojo pozicijos, ir dėl leksikos, dažniausiai įstengia įveikti banalybes ir stereotipus. Be abejo, rinkinio eilėraščiai netolygūs (tai visiškai normalu), ir kai kuriuose realybė atsiveria neįdomiai – šimtus kartų girdėtos įžvalgos, kaip, pvz., kaimynų rutiną stebinčios subjektės klausimas „ar tai ir yra tikras gyvenimas ir nieko tikresnio nėra?“ Vis dėlto „Trumpametražių“ paslaptingą aksominį viršelį atversti rekomenduojama: tai nėra metų hitas, bet bent mėnesio geriausiųjų sąraše tikrai įsitvirtina.
Tekstas parašytas tarptautinei kultūros platformai www.versopolis.com festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ savaitei.
