Turbūt dauguma esate bent kažką girdėję apie raganų medžioklę XVII amžiuje Saleme, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau kas yra žinoma apie „raganų“ persekiojimą Europoje, o ypač Skandinavijos šalyse? Pavyzdžiui, Norvegijoje? „Malonės“ – tikrais istoriniais faktais paremta knyga apie tai, kaip po makabriškos audros staiga kai kurios Vardės salos našlės tapo raganomis. Iš anglų kalbos šią knygą išvertė Eglė Raudonikienė, išleido leidykla „Baltos lankos“.
Kiran Millwood Hargrave iš Didžiosios Britanijos kilusi prozininkė, poetė bei dramaturgė, skaitytojams geriau žinoma kaip vaikų literatūros rašytoja. Už indėlį vaikų literatūrai ir knygą „Žvaigždžių mergaitė“ Hargrave pelnė „British Book Awards“ bei „Waterstones Children’s Book Prize“ apdovanojimus. „Malonės” – pirmasis suaugusiems skirtas romanas, kuris nuo pat pradžių susilaukė susidomėjimo – tapo tarptautiniu bestseleriu, knygą planuojama išleisti daugiau nei 15 šalių. Rašytoja „Malonės” temą apie raganų persekiojimą pasirinko įkvėpta paskutinės Louise Bourgeois instaliacijos memorialui (jį suprojektavo architektas Peter Zumthor „The Damned, The Possessed and The Beloved”), skirtam 91-am vyrui ir moteriai, žuvusiems per didžiausius raganų persekiojimus XVII amžiuje Vardės saloje.
Pastaruoju metu Lietuvoje yra pastebimas didžiulis skaitytojų susidomėjimas skandinaviškais romanais. Kita auganti tendencija – istoriniais įvykiais paremtos knygos. Pavyzdžiui, Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“, istoriniais faktais paremtas romanas apie įvykius Grenlandijoje ir Danijoje. Akylas skaitytojas išties ras tam tikrų panašumų tarp šių dviejų romanų. Tačiau šįkart istorija pasakoja ne tik apie vietinių gyventojų atvertimą, o siunčia ir kitokią žinutę.
1617 metai, Kūčių diena šiaurės rytuose esančioje Vardės saloje. Beveik visi salos vyrai išsiruošia į žvejybą. Tačiau viską sudrumsčia iš niekur kilusi siaubinga audra, kuri nusineša visų išplaukusiųjų gyvybes. Moterys stebi šią pražūtingą audrą, o tarp jų ir Marena Magnusdoter, kuri šioje audroje netenka tėčio, brolio bei sužadėtinio. Saloje likusios moterys turi susidurti su karčia realybe – liko ne tik be savo brangiausiųjų, tačiau dabar su visomis negandomis joms teks susidoroti pačioms.
Po makabriško įvykio Vardės moterų gyvenimai apsiverčia aukštyn kojomis. Našlės išmoksta susidoroti su vyriškomis užduotimis bei kasdieniais iššūkiais: pačios pradeda žvejoti, skersti bei mėsinėti gyvulius, ganyti elnius. Tačiau po trijų metų jų salos ramybę sudrumsčia į salą atvykęs komisaras Absalomas Kornetas, škotas, pagarsėjęs raganų medžiokle ir raganų teismais, į Vardę paskirtas paties karaliaus Kristijono IV . Komisaras į salą atvyksta ne vienas – su juo atkeliauja žmona Ursa, su kuria jis susituokė kelionės metu. Kol dievobaimingas Absalomas tiria salą ir ieško šėtoniškų ženklų, Ursa susibičiuliauja su Marena, kuri moko ją kasdienių namų ruošos darbų.
Danijos-Norvegijos karalystės karalius Kristijonas IV, būdamas pasišventęs liuteronas, bandė žūtbūt išnaikinti samių išpažintą „religiją“, paremtą prietarais ir burtais, ir įtvirtinti savo Bažnyčios mokymą. Todėl 1618 metais karalius išleido raganystės įstatymą. Knygos įžangoje rašytoja šį įstatymą pateikia šitaip: „Kiekvienas kerėtojas ar dievobaimingas žmogus, išsižadėjęs Dievo, švento Dievo Žodžio ir krikščionybės ir atsidavęs velniui, turi būti įmestas į laužą ir sudegintas.“
Iš 1617 metų Danijos-Norvegijos raganystės įstatymo, Finmarke pirmąkart pritaikyto 1620 metais”.
Nors karaliaus tikslas buvo nukreiptas prieš samius, o visi pasmerktieji vyrai išties buvo samiai, tačiau tarp nužudytų moterų buvo ir norvegių.
Dėmesį reikėtų atkreipti į knygos struktūrą. „Malonės“ romanas suskirstytas į tris pagrindines dalis: „Audra“, „Atvykimas“ ir „Medžioklė“. Kiekviena dalis – tai kritiniai įvykiai Vardės moterų gyvenimuose, pakreipiantys jų likimą kita linkme. Pavyzdžiui, „Audra“ pasakoja apie gyvenimą po to, kai audra pasiglemžia vyrus ir kaip moterys gyvena po šio siaubingo įvykio, „Atvykimas“ – po komisaro atvykimo ir įsikišimo į gana sėslią salos gyventojų kasdienybę, o „Medžioklė“ – na, patys jau supratote.
Nereiktų pamiršti ir rašytojos kuriamos atmosferos romane, kuris yra vienas iš stipriausių šios knygos bruožų. Be įprastai tokio tipo romanuose kuriamos niūrios nuotaikos, Hargrave pasitelkia kvapus, kurie skaitant stiprina išgyvenamas emocijas. Pavyzdžiui, Ursos kvapnieji alyvų lašai, kuriantys intymią atmosferą, stiprus banginio taukų kvapas, kuris priverčia susiraukti, ar degančių moterų kvapas, kuris persismelkia visur, o ypač į kuriamą nuotaiką ir aplinką.
Knyga „Malonės“ parašyta lengvai ir suprantamai, neapkraunant skaitytojo didžiuliu kiekiu informacijos ar įmantriais kalbos išvedžiojimais bei daugybe meninių priemonių. Tačiau dėmesį reikėtų atkreipti į knygos personažus. Dėmesio centre – stiprios, drąsios bei ryžtingos moterys, kovojančius su visomis jų aplinkoje iškilusiomis problemomis. Tokios ir yra Vardės salos gyventojos. Taip pat visame romane jaučiamas didžiulis kontrastas tarp pagrindinių herojų ir jų susiskirstymas į grupes. Pirmiausia dvi skirtingos salų moterų grupės: prisiekusios dievobaimingos davatkos ir jų priešingybė – vis dar tam tikrų prietarų ir ritualų besilaikančios kitos salos moterys. Kontrastas visoms salos moterims – visai jaunutė komisaro žmona Ursa, neišmananti namų ruošos darbų bei įpratusi prie patarnavimų. Tokių ir panašių kontrastų galima rasti visoje knygoje, juos lyginant ir matant gyvenimą saloje iš skirtingų perspektyvų, dar labiau išryškinant pagrindinį romano konfliktą ir iškeliamą problemą, kurias vertybes verta pasirinkti ir kuriomis tokioje situacijoje remtis.
Turiu nuvilti tuos, kurie ieško knygos apie raganas, nes šioje knygoje to nerasit. Tai apie moteris, kurios atsidūrė netinkamu laiku, netinkamoje vietoje ir dėl savo kitokių įsitikinimų buvo pavadintos raganomis. „Malonės“ – sukrečiantis romanas apie tvirtas moteris, jų išgyvenimus ir siaubingai pasibaigiančius jų likimus.
Ir pabaigai:
„Naktį prieš teismą Marena beveik nesudeda bluosto. Mintys sukasi tik apie Kirstenę ir raganų skylę. Ar ji bent suvokia, kad aušta jos teismo diena? Ar ją paliko visiškoje nežinioje ir dienos prarado bet kokią formą? Ar ji atsigavo po ano karto, kai buvo nardinama? Marena bando suvokti tą šaltį, bet nepajėgia. Dar vaikystėje jie buvo gąsdinami, kad kojai įsmukus į ledą tau galas. O panirti visu kūnu kaip Kirstenė, sugebėti įkvėpti gaivinantį gurkšnį vien tam, kad būtum pasmerkta mirti nuo žmogaus rankos, - tai žvėriškumas.“
