Tiems, kurie nėra susipažinę su P.Coelho kūryba, dera priminti, kad 1947 metais gimęs brazilas yra vienas skaitomiausių rašytojų pasaulyje. Jo kūryba išversta į 73 kalbas 168 pasaulio šalyse, o knygų egzempliorių parduota daugiau nei 130 milijonų.
1988 metais išleista knyga „Alchemikas“ (išversta daugiau nei į 67 pasaulio kalbas ir išleista 120 šalių. Lietuvių kalba knyga išleista 1997 metais.) įrašyta į Guinnesso rekordų knygą kaip į daugiausiai kalbų išversta knyga autoriui dar tebesant gyvam. Tačiau šį kartą kalbame ne apie šią knygą.
Jau keturioliktoji autoriaus knyga „Alefas“ išversta į lietuvių kalbą, skaitytojams žada dar vieną įspūdingą kelionę.
Knygos galiniame viršelyje rašoma: „Kai kurias knygas reikia skaityti. „Alefą“ – išgyventi.“ Nenuostabu, tai knyga apie kelionę į save, dvasinę ramybę ir savęs pažinimą. Šiuo atžvilgiu ji labai primena 1987 metais išleistą knygą „Piligrimas“ (į lietuvių kalbą išversta 2007 metais).
Visgi, knygą išgyventi galima tik tuo atveju, jei randame sąsajų su knygos personažais. Kitu atveju – jausmingai norėta papasakoti istorija gali virsti paprasčiausiu skaitiniu prie puodelio kavos.
Didžioji dvasinė kelionė
Knygos siužetą aptarti keliais sakiniais būtų bergždžias reikalas. Kelionė per daug ilga, o personažų išgyvenimai, keliaujantys laike, kartais gali suklaidinti skaitytoją.
„Nebegaliu tobulėti. Manau, kad priėjau savo ribą“. Šiais pasakytais Paulo žodžiais prasideda kelionė. Jo mokytojas J. savo mokiniui, patekusiam į gilią tikėjimo krizę, pataria keliauti. Ne bet kur. Sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, surasti ir ištaisyti padarytas klaidas, kurios neleidžia ramiai gyventi dabartyje.
Tarsi autobiografinės knygos stiliumi parašytoje knygoje, Paulas priima naują iššūkį – per beveik du mėnesius apkeliauti kelias šalis, susitikti su skaitytojais, dalinti autografus. Veikėjas viliasi, kad kelionėje patirti nuotykiai ir sutikti žmonės padės susigrąžinti prarastąjį tikėjimą ir dvasinę ramybę.
Per pusantro mėnesio aplankęs Londoną, Sofiją, Tunisą, Kijevą, Kompostelos Santjagą ir Gimarainsą Paulas didžiąją dvasinę kelionę pradeda Maskvos traukinių stotyje, įlipęs į traukinį, keliaujantį ilguoju Transsibiro geležinkeliu. Šis geležinkelis yra 9288 kilometrų ilgio ir driekiasi per visą Rusiją.
Smuiko virtuozė Hilalė ir Alefas
 |
| „Scanpix“ nuotr./Rašytojas Paulo Coelho |
Iš Jakaterinburgo į Maskvą atvykusi smuiko virtuozė Hilalė tampa bene pagrindiniu knygos personažu. Prisišliejusi prie keliaujančios grupės, tarp kurios yra ir Paulas, mergina tikina, kad ji ieškojo būtent garsiojo rašytojo, kad jis esąs jai kažkada padėjęs, galbūt ankstesniame gyvenime.
Tvirtinanti, kad turi grąžinti skolą ir užsispyrimo nestokojanti mergina pasiekia savo – keliauja kartu Transsibiro geležinkeliu su Paulu, vertėju Jao ir knygos leidėjais, kurie jos nepageidauja matyti draugijoje.
Pastaroji situacija yra pakankamai nuvalkiota Holivudo filmų kūrėjų: situacija su bendroje žmonių grupėje nepageidaujamu asmeniu – jokia naujiena.
Kelionei vos prasidėjus Paulas supranta, kad Hilalė yra mergina, kurią jis mylėjo prieš 500 metų, tačiau bijodamas tai pripažinti, ją pasmerkė mirti. Knygoje Paulas prisipažįsta, kad ankstesniuose gyvenimuose mylėjo aštuonias moteris, Hilalė iš jų yra penktoji, su kuria jam teko susitikti dabartyje.
Kartu su spalla (pagrindine orkestro smuikininke Hilale) pagrindinis knygos personažas patiria Allefą – kartu esant tam tikroje vietoje sugeba keliauti laike, patirti tai, kas buvo patirta prieš daugelį šimtmečių, reinkarnuotis į ankstesnį gyvenimą, kuriame jis buvo prancūzų rašytojas ir Dominikonų vienuolyno vienuolis.
Viskas ko siekia Paulas – Hilalės atleidimas. Mat jis ankstesniame gyvenime būdamas vienuoliu, nedrįso paprieštarauti inkvizitoriui ir už erezijas nuteisė Hilalę ir kitas septynias merginas myriop. Nors ją labai mylėjo.
Bijodamas pripažinti ankstesniuose gyvenimuose meilę, veikėjas buvo priverstas kęsti skausmą ir nežinomybę dabartyje. Paulas buvo pasmerktas dabartyje kankintis ir ieškoti atleidimo. Alefas jam buvo vienintelė išeitis atgauti tikėjimą ir ramybę.
Rusiški politiniai motyvai
Vladimiras Putinas. Šis Rusijos politikas yra tikrai visiems žinomas. Be jo neapsieinama ir „Alefe“. Galbūt tai nutiko iš tikrųjų, kad šis politikas norėjo susitikti su P.Coelho, o galbūt knygoje tik norima sustiprinti rusišką kelionės dvasią, kuri paprastai pabrėžiama tik rusiška degtine, tačiau vienos galingiausių pasaulio valstybių vienas iš vadovų knygos pabaigoje išreiškia norą susitikti su Paulu. Taip sujaukiami jau besibaigiančios kelionės planai.
Būtent po šio planuojamo susitikimo knyga baigiasi. Ar Paulas randa tai ko ieškojo? Ar jis atgavo tikėjimą? Manau, kad kiekvienas skaitytojas tai suvoks savaip. Paulo rastos ramybės šaltinis kiekvienam skaitytojui gali atrodyti skirtingas.
Būdamas egoistu (o knygoje jis dažnai taip vadinamas), Paulas iš kelionės pasiėmė žymiai daugiau nei buvo nusipelnęs, mano tokia nuomonė.
Meilės istorija persipinanti su tikėjimu
Visoje knygoje Paulas ieško atsakymo – kodėl jis neprieštaravo ir leido mirti Hilalei ankstesniame gyvenime, kodėl tada nesugebėjo ištarti, kad myli.
Ilgos atsakymo paieškos persipina su tikėjimu, kuris skaitytojui, neišpažįstančiam jokio religinio tikėjimo, gali pasirodyti absurdišoas. Daug filosofinių minčių, persipinančių su Dievo garbinimu, įvairiais ritualais kiek išmuša iš istorijos vėžių. Vienas kitas istorinis faktas, pasakojantis aplankytų vietovių istoriją, yra tarsi atgaiva nuo filosofijos.
Aš „Alefo“ neišgyvenau, aš jį tik skaičiau. Kavos, deja, šalia irgi neturėjau, tačiau laiką praleidau turiningai
Išsamiausiai, kaip ir galime tikėtis, atskleidžiami Paulo ir Hilalės veikėjai. Kiek mažiau vertėjas Jao, kuris kartus su Paulo treniruodamasis aikido atskleidžia savo gyvenimo filosofiją ir patirtį.
Kiti personažai atrodo lyg nekeliaujantys drauge. Paprastai jie tik kalba telefonu ir neturi jokio ryšio su aplinka. Nors 9288 kilometrų kelionėje jie visi bendrauja kartu, tačiau tuo pačiu metu jie nžir neegiztuoja. Šiuo atžvilgiu susiaurėja galimybės, kiekvienam skaitytojui knygoje atrasti save.
Tačiau nepaisant didelių Paulo diskusijų su savimi arba su Jao, kelionė verta dėmesio. Ji ypač turėtų patikti skaitytojams, kurie skaitė anksčiau minėtą knygą „Piligrimas“.
Tikrieji kelionių fanatikai, mėgstantys istorinius statinius ir skambius praeities pasakojimus, gali nevargti savo laiko. Norint šią knygą paversti filmu, režisieriui reikėtų daug paplušėti su aplinkos vaizdais, kuriuos P.Coelho apibūdina gana blankiai.
Daugelis apmąstymų, patarimų ir diskusijų, minimų knygoje, kyla mūsų kasdieniniuose gyvenimuose. Tai skaitytoją skatina labiau įsijausti į veikėjų išgyvenimus, kad ir kokie jie bebūtų.
Maištinga Hilalės siela tarsi parodo, kad norint siekti meilės ir ramybės – įmanoma viskas. Šis neišsenkantis užsispyrimas verčia susimastyti, kad mes to labai stokojame kiekviename žingsnyje.
Verdiktas?!
„Alefas“ panašus į knygas, kurios skaitytojams daugiau palieka klausimų, nei į juos atsako. Palikta laisvė interpretuoti istoriją ir ieškojimas tik sustiprina knygos unikalumą. Kiekvienas skaitytojas joje gali atrasti ne tik save, dvasinį kelią, kūrybinį įkvėpimą, bet ir tai, ko ieškojo. Jei jums patinka dvasiniai dalykai, filosofinės diskusijos – ši knyga skirta jums.
Aš „Alefo“ neišgyvenau, aš jį skaičiau. Kavos, deja, šalia irgi neturėjau, tačiau laiką praleidau turiningai.
Gero skaitymo.
