Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia!
M.Puzo trilogija („Krikštatėvis“, „Paskutinis donas“, „Omerta“) neabejotinai yra garsiausia bet kada sukurta mafijos epopėja. Žinoma, prie jos išgarsinimo labai smarkiai prisidėjo ir trijų dalių F.F.Coppola filmas „Krikštatėvis“, ne vienuose filmų rinkimuose irgi pripažintas vienu geriausių visų laikų kino kūrinių, tačiau M.Puzo ir be to nesunkiai iki šiol būtų laikomas knygų apie mafiją autoriumi Nr. 1. Knygoje jis sugebėjo įtikinamai, įtraukiančiai aprašyti feodaliniais principais valdomą mafijos pasaulį su tvirtais garbės kodeksais, dramomis, grupuočių karais, o kartu – su labai įsimintinais personažais. Tiesa, rimtieji mafijinių grupuočių tyrinėtojai į M.Puzo kūrinius visuomet žiūrėjo su šypsena. Mat išdidaus principingumo, pasiaukojimo realiame mafijos gyvenime nė su žiburiu nerasi tiek, kiek jo yra „Krikštatėvyje“, ir norint įsivaizduoti, kas yra tikroji mafija, verta paskaityti dokumentines knygas. Kai kurie kritikai priekaištavo, kad M.Puzo sukūrė pernelyg romantišką mafijos pasaulį, galintį įtikinti, jog tai – nieko blogo, tiesiog vienas iš pasirinkimų, kaip gyventi.
Tačiau, žinoma, milijonams prisiekusių „Krikštatėvio“ gerbėjų tokios pastabos visiškai nieko nereiškia. Ši M.Puzo kūrybos gerbėjų armija tokia didelė, poreikis išgirsti dar daugiau istorijų apie Vitą Korleonę ir jo šeimą toks milžiniškas, kad bent keli autoriai nusprendė „perimti“ personažus ir įsivaizduoti, „kas būtų, jeigu būtų“.
Vienas tokių – Markas Winegardneris, lietuvių kalba išėję dvi jo knygos „Krikštatėvio“ motyvais – „Krikštatėvio kerštas“ ir „Krikštatėvio sugrįžimas“. Abi jos įvertintos itin prieštaringai. Mat nors autorius ir bandė įsijausti į M.Puzo pasakojimo stilių, kruopščiai analizavo personažus, jo istorijos neįtikino. Kaip knygos apie mafiją jos būtų gal ir visai nieko, tačiau kai tai pateikiama kaip galima „Krikštatėvio“ epopėjos dalis, tampa akivaizdu, kad M.Winegardneris nė iš tolo neprilygsta M.Puzo talentui.
Čia yra jaučiama ir paties „Krikštatėvio“ autoriaus ranka, mat E.Falco knygą rašė remdamasis M.Puzo scenarijumi filmams. Ši scenarijaus dalis tarsi užpildė spragą, paliktą pirmoje ir antroje „Krikštatėvio“ filmo dalyse.
„Korelonių šeima“, kurią parašė Edwardas Falco – dar vienas bandymas papildyti, praplėsti Korleonių šeimos istoriją. Iškart galiu pasakyti, kad šis bandymas man pasirodė esantis kur kas labiau vykęs nei abi M.Winegardnerio knygos. Gal taip yra ir dėl to, kad čia yra jaučiama ir paties „Krikštatėvio“ autoriaus ranka, mat E.Falco knygą rašė remdamasis M.Puzo scenarijumi filmams. Ši scenarijaus dalis tarsi užpildė spragą, paliktą pirmoje ir antroje „Krikštatėvio“ filmo dalyse.
Knygoje aprašomas laikotarpis – 1933-ieji, Vitas Korleonė – į penktąją dešimtį įžengęs, savo įtaką vis didinantis nedidelės Niujorko siciliečių mafijos grupuotės vadas. Didžiosios depresijos laikais nusikalstamos grupuotės pelnosi iš sauso įstatymo, tačiau nujaučia, kad šie laikai tuoj baigsis ir, panaikinus prekybos alkoholiu draudimą, reikės ieškoti naujų būdų užsidirbti. Grupuočių vadai supranta, kad visiems vietos gali nebeužtekti, reikės perskirstyti teritorijų ir jėgų pasidalinimą. V.Korleonė čia rodomas kaip puikus strategas, sugebantis gerai apskaičiuotais manevrais, įžvalgomis pamažu skverbtis į pačią mafijos grupuočių viršūnę.
Tačiau tuo metu jis, nors ir jau ne pirmus metus užsiimantis nelegalia veikla, stengiasi tiek savo vaikų, tiek aplinkinių akyse atrodyti tiesiog verslininku. Jam nėra nieko svarbiau už savo vaikų ateitį, ir jiems jis numatęs visai kitokį kelią nei savo – 17-etis Sonis turi išmokti automobilių verslo paslapčių ir ateityje tapti pramonininku, Maiklas – linkęs į mokslus, tad ateityje galėtų kopti valdžios laiptais. Įvaikintas Tomas Heigenas mokosi universitete ir ateityje turėtų tapti gerbiamu teisininku. Skaičiusieji M.Puzo parašytas Korleonių epopėjos dalis žino, kad šie planai žlugo ir visiems Vito Korleonės vaikams vėliau vis tiek buvo lemta įsilieti į nelegalų šeimos verslą.
Autorius akivaizdžiai rašo tiems žmonėms, kurie jau skaitė „Krikštatėvį“, jis nesileidžia į išsamesnius aprašymus, kas yra Vitas Korleonė, kitų šeimų vadai – skaitytojai tai jau puikiai žino. Daugiausia naujų dalykų sužinome apie vyriausiąjį Vito Korelonės sūnų Sonį, kuris nenori vykdyti tėvo plano padaryti jį sąžiningu verslininku, o siekia kuo greičiau įsijungti į tėvo vadovaujamą šeimą. Karštakošis, lengvai nuspėjamas, nenorintis mokytis iš savo klaidų – tokios Sonio savybės atskleidžiamos šiame romane, ir M.Puzo romanuose būtent toks Sonis, tik dar aštresniais kampais, ir buvo aprašomas. Iš tiesų E.Falco knyga turėtų iš dalies paaiškinti, kodėl Vito Korleonės sūnūs vėliau pasrininko tokį gyvenimo kelią, kaip formavosi jų charakteriai (tiesa, kartais autorius, regis, „užmiršdavo“ iki galo išvystyti temą – aprašomas Tomo Heigeno konfliktas su Vitu Korleone, tačiau taip ir neparodoma, kuo jis baigėsi), kaip formavosi šeimos branduolys.
E.Falco stengėsi perimti M.Puzo rašymo stilių, išlaikė šio autoriaus dėmesį detalėms, jam irgi buvo labai svarbu sukurti to meto Niujorko atmosferą bei perteikti tai, kaip jame gyveno siciliečių bendruomenė. Tačiau kaip ten bežiūrėtum, visgi aišku, kad tai tėra priešistorė. Tokios dramos ir tokio įtraukiančio veiksmo kaip M.Puzo knygose „Korelonių šeimoje“ nėra, tempas čia yra kur kas lėtesnis – nepasiekiamas tas auksinis „Krikštatėvio“ autoriaus balansas tarp trilerio įtampos ir diskursų į šeimos gyvenimo aprašymus, pasakojimus apie asmeninį herojų gyvenimą.
Tačiau ir taip buvo aišku, kad tai knyga – prisiekusiems „Krikštatėvio“ gerbėjams ir svarbiausia jiems, kad nebūtų pernelyg smarkiai nutolta nuo M.Puzo kūrinių. E.Falco šį egzaminą išlaikė, tad knygą galime dėti kaip logišką, numanomą „Krikštatėvio“ personažų tam tikro gyvenimo aprašymą.
Na, o tiems, kas trilogijos dar neskaitė, visų pirma siūlau pradėti būtent nuo paties M.Puzo ir šią knygą skaityti jau paskui.
