[...]
Mėgaujantis snieguota teksto romantika, reikia prisiminti, kad ne tiktai pati literatūra, o ir autoriai mėgsta vynioti skaitytojus aplink pirštą, tad skaitytojas turi būti pasiruošęs skaityti ne tik labai įdomų „mistinį romaną“ „Sukeistas“, kaip jis pavadintas paantraštėje, bet ir ieškoti to, ką galima rasti tarp eilučių ar, jei norite, po sniegu.
Kotrynos Zylės romanas pirmiausia skirtas jaunimui ir todėl, aišku, pasakoja apie tą vienu metu žavintį ir gąsdinantį jausmų sūkurį, kurį vadiname pirmąja meile. Tačiau apie šį dualizmą autorė šneka nepaprastai, išreikšdama talpia – viso romano apimties – metafora. Čia jausmų sumišimas tiesiogine prasme sukuria paralelinį pasaulį, kuris pilnas keistų įvaizdžių, nesuprantamų ženklų – gąsdinančių, grėsmingų ir žavių kaip vaikystės pasakos.
[...]
(Ačiū Dievui, ir autorė, ir vertėja renkasi nevengti suaugusio skaitytojo iliuzijų ir labai tiksliai atkuria paauglių šnekamąją kalbą su visais tais žodeliais, kokių dažnai girdime gatvėse, ir nerašo tuo steriliu stiliumi, koks dažnai sutinkamas literatūroje.)
Tą pačią akimirką, kuomet tarp Gedo ir Gabės ima sroventi slapta tarpusavio trauka, iki šiol pažįstamas, saugus pasaulis ima keistis: į merginos langą atkakliai beldžiasi veržlios paukščių ordos (linkėjimai Hitchcockui!), mažosios sesutės tvirtina, kad savo kambaryje mato naminuką, o pūgoje klajoja visiškai nedraugiška būtybė...
Jauno žmogaus pasaulis, kuriame nuo vaikystės įprastą kasdienybės ritmą pirmąkart sutrikdo dar nesuvoktos meilės aritmija, visiškai pasikeičia; merginos mąstymas ir jausena pasitelkia iš pasakų ir sakmių pažįstamus personažus ir vaizdinius, nes kitaip tiesiog neįmanoma viso, kas vyksta, priskirti realiai patirčiai ar racionaliam suvokimui. Nes pasaulyje yra klausimų, į kuriuos Google ir YouTube atsakymų nesiūlo.
[...]
Ar Gedo vienavardis dvynys yra tikras ar tik jungiško archetipo šešėlis? Ar mistinė pūga, kuri Vilnių netikėtai paverčia sniego kalnu, vyksta iš tikrųjų, ar pūga siaučia tik vaikino ir merginos emocijose? Visame šiame tekste įžvelgiami du lygmenys, kurie leidžia, neatsiribojant nuo siužeto, „Sukeistą“ skaityti kaip laišką, kuris tuo pat metu parašytas ir tikru, ir nematomu rašalu – skvarbiau įsižiūrint, ima ryškėti visiškai kitos reikšmės.
Mitologinės būtybės labai gyvai veikia šiuolaikinėje aplinkoje, todėl „Sukeistas“ yra ne tik žavingai papasakota miesto maginė fantastika – romanas nurodo ir į egzistencinę dabartį, jog tai, kas buvo ankščiau, vis dar egzistuoja čia ir dabar. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad abiejuose – vaikino ir merginos – pasakojimuose svarbus vaidmuo tenka ne tėvų, o senelių ir prosenelių kartai. Gedo atveju tai gąsdinanti baba Jadzė, kuri turi „paralelinio pasaulio regėjimą“, o Gabės atveju – daug paprastesni proseneliai iš Rokiškio krašto.
[...]
Skirtingai nuo įprastų, jaukiai senamadiškų senelių personažų, senoji karta šiame kūrinyje demonstruoja tą patį maištingumą, kuris būdingas Gabei ir Gedui: tokiu būdu autorė jaunajam skaitytojui be nereikalingo moralizavimo aiškiai praneša, kad visokiausių ribų peržengėjų buvo anksčiau, bus ir vėliau.
Tokiomis paralelėmis autorė tarsi suriša kartų kartas: Gabės prosenelis veda nė ramią bobutę, o „velnių priėdusią mergą“ – tikslią šiandieninės Gabės kopiją, kuri taip pat kaip proanūkė, pažeisdavo nustatytas normas.
Praeitis gyva dabartyje, ji vingiuoja per ankstesnių kartų patirtį, per tradicijas ir sakmes, randa naujų pavidalų, panašiai, kaip meno mokyklos auklėtinių pagamintos Užgavėnių kaukės, ir per visus laikus ji neša savyje tą tikrumą, kurio kiekviena karta neišgalvoja iš naujo – tiktai iškasa iš po sniego. Nes laumės, aišku, egzistuoja. Ir vėlės egzistuoja. Ir Giltinė taip pat. Tai žino mūsų vaikai ir seneliai, ir jie apie tai pasakoja, naudodamiesi savo (kiekvienam laikmečiui kitokia) fantazijos kalba. O kitokio būdo tai papasakoti išvis nėra.
Iš latvių kalbos vertė Dāce Meiere
