Prancūzijoje „Lopšinė“ buvo pasiekusi 275 000 egzempliorių tiražą bei tapusi viena perkamiausių knygų šalyje. Romanas taip pat buvo pristatytas „Renaudot“, „Femina“, „Interallié“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Į lietuvių knygą iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Tai antroji iš Maroko kilusios 35-erių prancūzės Leïlos Slimani knyga, kuriai idėją ji paėmė iš realaus gyvenimo, kai Niujorke namo grįžusi mama su trečiuoju vaiku, kitus du rado nužudytus, o greta – ir sau gyvybę atimti bandžiusią auklę iš Dominikos Respublikos. Panašus atvejis nutiko ir Masačusetso valstijoje, kuomet devyniolikmetė britė auklė nužudė aštuonerių mėnesių amžiaus kūdikį. Bet Slimani patikina, kad „Lopšinė“ nėra šių istorijų atpasakojimas, tai visiškai naujai sugalvota istorija su pačiai autorei aktualiomis temomis.
Romano pavadinimas skaitytojui greičiausiai asocijuosis su šviesia vaikyste, mamos ar močiutės niūniuotomis dainomis prieš miegą, bet kad ši knyga ramybe nedvelkia nei iš tolo, nuteikia ne tik juodas didelis balionas, pūpsantis ant knygos viršelio, bet ir tai, kad jau pačiu pirmuoju skyriumi atskleidžiamas tragiškasis pasakojimo finalas.
Romane vaizduojama jauna šeima – muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam, kurie gimus sūnui nusprendė samdyti auklę, nes tik taip Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, atsidavusią savo darbui, santūrią, net pranokstančią jų lūkesčius. Ilgainiui ji tampa nepakeičiama, kone šeimos nare, važiuojančia kartu net atostogauti. Būtent todėl knyga iki paskutinio puslapio tik dar labiau intriguoja – kas būtent prives šią idilę prie tragiškos baigties?
Knygoje pinasi daug, ypač moterims, auginančioms vaikus ir tuo pačiu bandančioms daryti karjerą, aktualių temų.
Knygoje pinasi daug, ypač moterims, auginančioms vaikus ir tuo pačiu bandančioms daryti karjerą, aktualių temų. Viena iš pagrindinių, kurią analizuoja autorė, tai dirbančios mamos vieta šiuolaikiniame pasaulyje ir tai, kaip pasikeičia jos jausena tapus ne tik žmona, bet ir mama. Būtent ne vyrai, o moterys, išėjusios į darbus ir palikusios savo vaikus auklėms, išgyvena sąžinės priekaištus ir turi atremti visuomenės moralinį spaudimą. Autorė viename interviu teigia, kad netiki, jog motina turi artimesnį ryšį su vaiku nei tėvas ir kad sąvoka „motinos instinktas“ yra išgalvota vyrų – ją jie kaip pretekstą naudojo šimtmečius tam, kad moterys būtų laikomos namuose su vaikais.
Romano herojei Miriam puikiai sekasi save realizuoti profesinėje srityje, jai smagu leisti laiką kolegos Polio draugijoje. Su Poliu ji turi daug bendrų interesų, jis ją prajuokina, su juo ji užsimiršta ir net leidžia sau nedrąsiai pasvajoti: „Ji norėtų neturėti nieko, ką reikia įspėti, nieko, kas laukia jos“. Miriam, nors ir myli savo vyrą, vaikus, bet kartu tarsi jaučiasi įkalinta, priklausoma nuo jų, ribojama save realizuoti kitose gyvenimo sferose. Ji norėtų bent kartais nusivilkti tuos šeimyninės atsakomybės rūbus ir būti tiesiog moterimi.
„Mes būsime laimingi tik tuomet, sako ji sau, kai mums nebereikės vieni kitų. Kai galėsim gyventi savo gyvenimą, gyvenimą, kuris priklauso tik mums, kuris nesieja mūsų su kitais. Kai būsime laisvi.“
Dar viena romano tema – auklių gyvenimo bei darbo užkulisiai, kurių dėka moterys gali tęsti savo karjerą ar atsikvėpti nuo šeimyninės rutinos. Knygoje bandoma atrasti auklės pareigų ir atsakomybių ribas, suprasti, kaip jos geba derinti asmeninį gyvenimą, auginti savus vaikus, kurie tarsi lieka nuošalyje, kol prižiūri svetimus. Kartu tarsi svarstoma, kiek tėvai savo pareigų vaikams gali perleisti auklėms, kaip sutramdyti pagundą vis dažniau ir ilgiau palikti vaikus auklių globoje.
„Visi tie vargšai vaikai palikti patys sau, o tėvus tuo tarpu drasko ambicijos. Tai labai paprasta, jie visą laiką bėga. Žinote, ką tėvai dažniausiai sako savo vaikams? „Nagi paskubėk!“.
„Kliedesių lydima melancholija“ – štai tokią poetišką diagnozę pateikia daktaras apsirgusiai auklei. Ligos pavadinimas jai atrodo gražus, nors ir liūdnas, turintis bėgimo nuo tikrovės atspalvį. Luiza daug metų dirbo auklės darbą, bet argi kas pagalvoja apie tai, kad kiekvienas atsisveikinimas su šeima, kurioje pradirbi ne po vienerius metus, kuriai atiduodi visą save, kas kartą sudaužo iš naujo širdį. Luiza, prižiūrėdama kitų vaikus ir matydama kitų šeimų idilę, pati jaučiasi vieniša, nes seniai prarado savųjų vaikų meilę. Todėl jos širdis įdiržo. Ji išeikvojo visą savo švelnumą, jos rankos nebeturi prie ko prisiliesti. „Aš būsiu nubausta už tai, – girdi save galvojant. – Aš būsiu nubausta už tai, kad nemoku mylėti.“
Knyga parašyta gana lengvu stiliumi ir, nors jau nuo pat pradžių nuteikiama tragiškam finalui, likęs knygos skaitymas yra malonus, o kartu intriguojantis. Manau, šią knygą galima priskirti prie psichologinės literatūros, nes autorė bando perteikti ir suprasti tiek mamos vidinius išgyvenimus, tiek pažvelgti į auklės veiksmų psichologinius motyvus. Taip pat nemažai dėmesio skiriama tarp tėvų ir auklės susiklosčiusių santykių dinamikai atvaizduoti, kurie taip pat turi svarią įtaką liūdnai romano pabaigai.
„Lopšinės“ didžiausias ypatingumas yra tas, jog iš tiesų Slimani rašo apie tuos motinystės aspektus, apie kuriuos daugelis vengia kalbėti. Autorė didesnį dėmesį teikia ne banaliai motinystės džiaugsmo pusei, o tam, ką ji atima iš moters. Kai kurie knygos herojų pareiškimai pernelyg atviri ir provokuojantys diskusijai, todėl knyga tikrai neleis nuobodžiauti, atvirkščiai – sukels nemažai minčių apmąstymams, o ir įneš šiek tiek nerimo tėvams, besinaudojantiems auklių paslaugomis, bandant aptikti jų elgesyje „melancholiškos kliedesių“ ligos indikacijų.
Leïlos Slimani „Lopšinė“ – nuostabus, o kartu sukrečiantis pasakojimas, kuris patiks trilerių, psichologinės literatūros mėgėjams bei moterims, kasdien žongliruojančioms tarp vaikų auginimo, darbo ar mylimų veiklų.