Svarbu pabrėžti, kad įvairios aliuzijos jokiu būdu nėra chaotiškas kratinys, kaip kad kartais nutinka kai kurių autorių kūryboje. Kitaip tariant, intertekstinės nuorodos ne visada gelbsti, jos gali atrodyti dirbtinokai, paradoksaliai išryškinti kūrinio trūkumus ir užgožti autoriaus balsą. Šiuo atveju nieko panašaus neįvyksta – intertekstai, naudojami Vakarų ir Rytų kultūrų įvaizdžiai tarnauja poetės užmojams.
Kone kiekvienas užfiksuotas vaizdas leidžia grožėtis eilėraščiu savaime, net jei jame ir yra užkoduota tam tikra žinia ar idėja. Pavyzdžiui, „Nuotaika I“ vaizduodama krišnaitų procesiją, autorė veda skaitytoją prie laikinumo, mirties temų apmąstymo: „Gatve linksmi skustagalviai vaikinai / Serenčių girliandom oranžinėm mojantys / Šoka beveik skrisdami ir dainuoja / Ir kvepia tos gėlės rudens hare krišna // <...> Serenčių oranžu namuos springsta vazos / Jau nieko nebus, dienos sparčiai trumpėja / Vaikinai dainuoja, kapuos caksi zylės / Ir tavo draugų vis daugiau urnų kiautuose“ (p. 11). Šis eilėraštis, kaip ir daugelis kitų, įprasmina ir išryškina pasaulio fenomenus, tad tekstai yra itin patrauklūs ir, žinoma, sąveikaujant įvairioms detalėms, slepiantys gilesnį turinį.
Darnią skirtingų detalių sąveiką ženklina ir rinkinio pavadinimas. Poetė, menotyrininkė Laima Kreivytė per įvykusį knygos pristatymą akcentavo vertikalės ir horizontalės, kultūros (miesto) ir natūros (kalno) dermę. Beje, kalnas gali būti asocijuojamas su bibline simbolika, juolab kad eilėraštyje „Jei tik gali“ (p. 69–71) pasikartojantis žodis „palaiminti“ pasirodo kaip Jėzaus Kalno pamokslo (Mt 5, 2–12) atgarsis, savita šiuolaikinė jo interpretacija. Dar kalnas gali būti siejamas su išminčiaus būsena, vienatve, meditacija, konkrečia vietove (poetė pristatymo metu priminė „Kauno“ ir „kalno“ sąskambių panašumus) arba nutapytu meno kūriniu – čiurlionišku Rambynu (p. 77).
Miesto įvaizdis taip pat įima ne vieną prasminį atspalvį. Knygoje išryškėja Kaunas, Verona, Jeruzalė, Venecija, kurios kanalai it labirintai nurodo žmogaus egzistenciją, nepaliaujamą savasties ieškojimą: „<...> Neįmanoma / Pasislėpti atsiskirti užsirakinti / Iškirpti savęs iš vietos / Kito iš tavęs / Klausos iš ausies / Labirinto iš Minotauro / Letos tvaiko iš San Mikelės / Vyno iš vakaro / Kaukės iš karnavalo / Liūto iš herbo / Prisiminimo iš sapno / Lyg auksinio / Šventųjų šešėlio / Kažkada / Paverčiančio visada“ (p. 22–23). Jei turėsime omenyje, kad iš labirinto galima išeiti arba kad labirinto klystkeliams atsirasti yra reikalinga neapčiuopiama erdvė, galime reziumuoti, jog kiekviename labirinte glūdi išsilaisvinimo galimybė:
Kiek beklaidžiotum po slaptus banginio savojo vidurius
Kiek beieškotum ten svarbesnių ar mažiau priežasčių
Susipinsi į tinklą sakau susipinsi ir niekas po vieną
Siūlą ar pinklę tavęs nebenarplios bet perrėš ir baigta
<...>
Net ir mažą žuvytę norint pagauti turi būt ramus
Lėtai sėlint beveik nekvėpuoti ištirpt vandeny
Susiliet su žolėm akmenim ošimu kranto nendrių
Dar stebėti į kur krenta tavo šešėlis ką kliudo ko kliūva
Ir tik tapęs karklyno dalim srovės ritmą kartodamas
Neužtvenkdamas vėjo pavirtęs apglėbiančia viską tėkme
Nežinodamas net ką darai labirintą įveiksi pamiršęs
Žuvytę ir kardą ir klausimą – Ariadnę Tesėją Atėnus (p. 19).
Eilėraštyje sklandžiai susipina nuorodos į antikinę mitologiją, žmogiškojo gyvenimo painiava asocijuojama su Gordijaus mazgu. Esama subtilios užuominos į Senojo Testamento Jonos knygą, kurioje pasakojama apie didžuvės prarytą nuo Dievo besislapstantį Joną (Jon 2, 1–11). Taip pat galima įžvelgti dzenbudizmui būdingą tiesioginės patirties ir nevertinančios nuostatos sureikšminimą, kai nelieka nei stebinčiojo, nei to, kas stebima, o tik stebėjimas, veiksmas, tapimas tėkme. Todėl skirtys tarp išorės ir vidaus netenka prasmės – įvairiausios būties formos susivijusios, išaugusios viena iš kitos, neišvengiamai susijusios viena su kita. Tai būdinga ne tik civilizacijai, bet ir gamtai: „<...> Iš nuobodulio, bet dažniausiai iš noro / Įrodyti pranašumą ir galią, perdarom viską / Savaip, tačiau miestus suvalgiusios džiunglės / Ir sprogusių branduolinių reaktorių sienas / Apaugę grybai, vieni kitiems siųsdami signalus / Niekada neužsimena apie žmogaus egzistavimą / Vieningam pasaulio šaknų ir grybienos tinkle“ (p. 26). Taigi labirintas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo įkalinantis, ribojantis, iš tiesų atveria laisvės galimybę ir tarpusavio susietumo pojūtį, išryškėjantį per knygoje esančias dedikacijas (Kęstučiui Navakui, Algirdui Patackui, Valdui Giliui, Gintarui Patackui, Rosandai Sorakaitei ir kt.), tačiau eilėraščiai yra atviri skaitytojams, kuriuos galima interpretuoti savaip.
Rinkinio tekstai taip pat susiję, suteikiantys galimybę atrasti platesnius kontekstus, įžvelgti tarp dviejų knygos dalių esantį tematinį vientisumą, kai susitelkiama į savasties paieškas ir pajautas, santykį su pasaulio fenomenais, mirtį, amžinybę, laikinumą, įtampą tarp kismo ir stabilumo, tarp neramių būsenų ir tylos poreikio. Kita vertus, rinkinio dalys yra gana skirtingos. Pirmojoje į akis krinta subjektės refleksijos apie pasaulio kilmę, jo sąrangą, tikrovės daugialypiškumą ir kūrybos (plačiąja prasme) vaidmenį: „Juodosios skylės įtraukia žvaigždes, planetas ir kosmoso šiukšles / Bet ką, priartėjusį neatsargiai prie galingos besaikės ryklės / Godžiai siurbiančios gyvastį, judesį, šviesą ir užgesinančios / Ir transformuojančios vienai trumputei akimirkai, kol tai apžios / O paskui kitoje josios pusėje ima švytėti, žaibuoti, spindėti <...>“ (p. 18). Eilėraščių subjektė, galima sakyti, žvelgia į makro-ir mikropasaulius – nuo neaprėpiamos visatos iki pavienio žmogaus gyvenimo. Pastarasis lygmuo ypač išryškėja antroje knygos dalyje, kurioje nevengiama parodyti jautrų žvilgsnį į praeities žaizdas, kompleksus, prievartą. Sunkiai žodžiais išreiškiamą prievartos siaubą itin išryškina detalės, primenančios vaikystės žaidimus: „Parsinešiau tris keturlapius / Tris keturlapius dobilus / Visus suradau per dieną / Per vieną dieną pievelėje / Kuria praėjo berniukai / Vaikų namuose prievartauti / <...> Išburkit dabar man iš dobilo / Išburkite man iš alyvų / Mažam berniukui dejuojant / Kūkčiojant mažai mergaitei <...>“ (p. 62–63). Tokio pobūdžio tekstai nėra paviršutiniški, neeliminuojamas emocinis krūvis. Kitaip tariant, nepaaukodama poezijos, autorė drąsiai kalba itin skaudžiomis temomis.
Pastebėtina, kad kai prabylama iš pirmojo asmens daugiskaitos perspektyvos, išryškinamas tarpusavio susietumas. Tai reiškia, kad jaustis atskirtam, vienišam, būti veikiamam skausmingų įvykių ir nepagrįstų lūkesčių yra negatyvi, bet vis dėlto bendražmogiška būsena: „Mes liksim kiekvienas su nuoskaudom savo / Su savo tiesos ir ambicijų durklais / Su savo vaikystės žaizdom jau apšašusiom / Su baime, kad kas nenudrėkstų, nors patys / Prakrapštom ir gydom iš naujo vienatvėje“ (p. 65). Kituose tekstuose subtiliai svarstoma, ką reiškia būti žmogumi (p. 59), balansuojama tarp troškimo būti tuo, kas esi iš tikrųjų, ir tokio buvimo, kokį įsivaizduoja kiti. Tokias sudėtingas būsenas pasirenkama išreikšti naudojant oksimoroną: „Man labai labai silpna / Būti stipria“ (p. 58).
Pabaigoje belieka pridurti, kad poetės kalba itin grakšti, kiekvienas žodis yra svarus ir svarbus. Ne veltui rinkinyje primenama, jog žodžiais ne tik kuriama, bet ir kovojama, klaidinama, jie gali būti destruktyvūs arba lemtingi („...verksmas arba griežimas dantų / Jokia ten sparnuota metafora: baisu / Žiūrėti į savo akis matant viską viešai“, p. 49). Žodžiai veda į tylą, kaip prasmės ar neišvengiamybės pojūtį („...sėdėjom tylėdami / ir buvo mums aišku, kas bus“, p. 14). Be žodžių, ko gero, būtų neįmanoma suprasti, kas toji visa apimanti tyla.
Skaitant knygą malonu atrasti estetizuotas kasdienybės apraiškas, universalių ir asmeninių patirčių gijas, sufleruojančias išsilaisvinimo galimybę. Juk net ir tūnant miesto šurmulyje, pakėlus akis galima išvysti tolumoje stūksančio kalno ramybę.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
