Apie Fridą Kahlo lietuvių kalba jau yra pasirodžiusių knygų (tarkime Vanna Cercena „Frida Kahlo“), tačiau būtent ši daugelio yra vadinama įdomiausiu, tiksliausiu bandymu atkurti šios kūrėjos biografiją, ką padaryti dėl gausybe įvairiausių, tikrų ir netikrų, istorijų, aplipusių Fridos Kahlo gyvenimą, nėra lengva. Būtent ši knyga tapo pagrindu ir 2002 metais dviem „Oskarais“ apdovanotam filmui apie Fridą Kahlo su Salma Hayek pagrindiniame vaidmenyje, po kurio šios menininkės vardas tapo žinomas net ir daile visiškai nesidomintiems žmonėms. Iš tiesų, Fridos gyvenimas, jos būdas, politinė veikla, didžioji gyvenimo meilė Diego Riverai, kitos meilės istorijos nemažai kam net įdomesni nei pačios autorės tapyba.
Ir perskaičius šią knygą negali dėl to jų kaltinti. Pačiam būnant Mechike teko įsitikinti Fridos mito gyvybingumu ir žmonių susižavėjimu jos gyvenimu ir kūryba – prie jos namo driekiasi eilės turistų, besiveržiančių į spalvingą, gyvybe net ir po Fridos Kahlo mirties tiesiog dvelkiantį namą, kuriame palikti daiktai, jaukios smulkmenos sudaro įspūdį, tarsi tapytoja tik neseniai kažkur išėjo ir netrukus sugrįš. Frida yra tapusi savotišku Meksikos, o ir viso modernizmo, moterų emancipacijos, o kartu ir begalinės aistros gyventi simboliu. Kas iš tiesų ji buvo? Apie tai ši knyga, puikiai perteikianti ne tik Fridos gyvenimą ir kūrybą, bet ir tampanti neblogu gidu po tam tikrus Meksikos istorinius laikotarpius, žvilgsniu į meksikiečių pasaulėjautą.
Mėgstanti stulbinti, narsi, intelektuali ir turinti puikų humorą gražuolė įkypomis tamsiomis migdoliškomis akimis, besimėgaujanti padarytu įspūdžiu
Fridos portretą autorė glaustai perteikia jau įžangoje. Mėgstanti stulbinti, narsi, intelektuali ir turinti puikų humorą gražuolė įkypomis tamsiomis migdoliškomis akimis, besimėgaujanti padarytu įspūdžiu, savo vyrą, žymiausią to meto Meksikos tapytoją Diego Riverą dievinanti žmona, kentusi jo apgaudinėjimus, o ir pati turėjusi gausybę meilužių, įstabių paveikslų kūrėja, žavėjusi siurrealistus, nuo baisios avarijos iki pat mirties dvidešimt devynerius metus kentusi skausmus ir kamuojama ligų. „Frida puikuodavosi savo alegria kaip povas išskleista uodega, tačiau džiugesys maskuodavo didelį liūdesį ir uždarumą, gal net liguistą dėmesį sau“, – rašo šios knygos autorė. Ji buvo labai įvairiapusė stipri moteris, kūrusi legendą apie save, kurios kerai, kaip matome, nesisklaido iki šiol.
Tapyba ir Diego
Autorė knygoje detaliai aprašo Fridos gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties, prasidėjusį ir pasibaigusį toje pačioje vietoje Kojoakane, gyvenamųjų namų kvartale Meksiko pietvakariniame pakraštyje. Remdamasi įvairiais šaltiniais, pasakojimais, laiškais, autorė stengiasi kuo kruopščiau, detaliau, su daugybe perpasakotų istorijų perteikti Fridos gyvenimą, analizuoja, kodėl formavosi toks jos charakteris, iš ko ji sėmėsi įkvėpimo, kaip ji kūrė savo paveikslus.
Mes knygoje matome gyvą augančios patrakusios mergiotės paveikslą, tai, kaip „gležna paauglė, spinduliuojanti keistą gyvybingumą ir švelnumą, sumišusį su dideliu išdykumu“, tampa šiuolaikiška revoliucinių pažiūrų mergina, „persiėmusia veržlios trečio dešimtmečio dvasios, nepaisančia įprastų moralės normų“. Pirmosios meilės, pirmasis stiprus įspūdis pamačius gerokai už save vyresnį Diego Riverą (anot vieno iš gajų mitų apie Fridą, ji jau tada pribloškė moksleivių būrelį, pareiškusi, kad jos tikslas turėti Diego Riveros vaiką. Šio tikslo įgyvendinti jai nepavyko, tačiau vėliau ji išties tapo trečiąja Diego Riveros žmona).
Ir, žinoma, avarija, pakeitusi Fridos gyvenimą – kuomet autobusas trenkėsi į tramvajų, nelaimės vietoje buvusiai Fridai stuburas ties juosmeniu lūžo trijose vietose, lūžo raktikaulis, šonkauliai, koja, o plieninis strypas pervėrė jos kūną per pilvą, įsmigęs per kairįjį šoną, išėjo per makštį. Nuo to laiko Fridai teko iškentėti daug operacijų, ją nuolatos kamavo skausmai, dėl sutrupinto dubens nuolat patirdavo persileidimus, jai atlikti mažiausiai trys abortai. Ši nelaimė kartu tapo ir svarbiu Fridos savivokos aspektu: „Ji susikūrė tokią asmenybę, kuriai pakako jėgų atlaikyti gyvenimo smūgius; kuri gali ne tik pakelti, bet ir iš tikrųjų pakeisti šį atšiaurų pasaulį“.
Ji susikūrė tokią asmenybę, kuriai pakako jėgų atlaikyti gyvenimo smūgius; kuri gali ne tik pakelti, bet ir iš tikrųjų pakeisti šį atšiaurų pasaulį
Dar labiau pakeitė jos gyvenimą ir meilė Diego Riverai, kuris tuo metu buvo garsiausias Meksikos menininkas, garsus mergišius, vienas iš kairiųjų lyderių, o taip pat – ir gerokai vyresnis už Fridą – kuomet jie susipažino, Diego buvo keturiasdešimt vieneri. Teisingiausia būtų pasakyti, kad būtent ši meilė tapo centrine jos gyvenimo ašimi, būtent jis pastūmėjo ją tęsti tapymą, o jų santuoką amžininkai apibūdino kaip „liūtų sąjungą, jų meilių, kovų, išsiskyrimų ir kančių sąjungą“. Tai, kas buvo ši sąjunga, ši meilės istorija, iki šiol apgaubta prieštaringais pasakojimais, kurių daugybę autorė pateikia šioje knygoje. Frida mylėjo Diego tarsi apsėsta šios meilės, tačiau kartu ir nekentė jo, norėdama išsivaduoti iš jo galios, Diego kerėjo ją, bet ir siutino savo nuolatine neištikimybe, ji mylėjo jį aistringa meile, bet kartu ir buvo jam kaip motina. Kaip apie šią santuoką rašė biografas Bertramas Wolfe'as, „nepaisant kivirčų, brutalumo, pagiežos, net skyrybų, širdies gilumoje jie nuolat aukštino vienas kitą. Tiksliau, Frida jam tapo svarbiausiu dalyku po tapybos ir legendomis verčiamo gyvenimo, o Fridai jis buvo svarbesnis net už jos kūrybą“.
Jų gyvenimas tapdavo ir daugelio Fridos paveikslų temomis. Autorė knygoje veda paraleles tarp asmeninių Fridos patyrimų ir tuo metu tapomų paveikslų, pasakoja, kas įkvėpė kūrinius ir kokią simboliką galima piešiniuose atrasti, kas juose užslėpta. Šiose knygos vietose sunku atsispirti pagundai neiti ieškoti, kaip atrodė tie paveikslai, o knyga tampa panašesnė ne į Fridos biografiją, o į meninę analizę.
„Tegyvuoja gyvenimas“
Ne ką mažiau nei menas, politinės pažiūros (Diego ir Frida buvo užkietėję komunistai, kartais tai persikeldavo ir į asmeninę plotmę – Frida buvo užmezgusi romaną su Trockiu, o vėliau nutapė jam vieną garsiausių savo autoportretų) autorei rūpi net patys intymiausi Fridos Kahlo gyvenimo aspektai, jos didelis seksualinis potraukis, jos meilužiai – tiek vyrai tiek moterys („Frida įspėdavo savo meilužius, esą jos vyras galįs užmušti“), jos apranga, provokacijos, santykiai su kitomis pasaulinėmis įžymybėmis. Skaitant akivaizdu, kad būtent Frida ir Diego buvo ta kultūrinė ašis, aplink kurią sukosi visas Meksikos intelektualinis, bohemiškasis gyvenimas.
Tada didžiosiomis raidėmis užrašė paskutinį sveikinimą gyvenimui: „VIVA LA VIDA“
Jie keliavo po pasaulį, tačiau Frida, nors ir sulaukusi pripažinimo (Paryžiuje ja itin karštai žavėjosi ir Picasso) niekur taip nesijautė gerai kaip Meksikoje. Itin sodrus jos laiškas iš Paryžiaus, kuriame menininkė nesirinkdama žodžių išsako viską, ką mano apie vietos menininkus („Vertėjo čia atvažiuoti, kad suprasčiau, kodėl Europa tokia supuvusi, kodėl tie žmonės – niekam tinkami – yra visų tų hitlerių ir mussolinių priežastis. Lažinuosi iš savo gyvybės, kad, kol gyva, nekęsiu šitos vietos ir šitų žmonių. Jie tokie dirbtiniai ir netikri, kad net varo mane iš proto“).
Iki pat mirties, net ir slegiama vis didėjančių kančių, Frida sugebėjo išsaugoti tikėjimo gyvenimu likučius. Likus aštuonioms dienoms iki mirties, kai valandos jau buvo suskaitytos, Frida Kahlo pamirkė teptuką į raudonus kaip kraujas dažus ir paskutiniame savo nutapytame paveiksle ant arbūzo raudono minkštimo užrašė savo vardą, datą ir paveikslo nutapymo vietą – Kojoakanas, Meksika. Tada didžiosiomis raidėmis užrašė paskutinį sveikinimą gyvenimui: „VIVA LA VIDA“.
