Šios rinktinės sudarytojas L.Katkus sakė, kad norėjo, jog būtų išleista knyga, kuri paneigtų mitą, jog lietuviai yra prasti pasakotojai. Šio mito paneigimui ir antologijos sudarymui reikėjo tam tikrų rėmų, ir juos autorius juos pasirinko bent kelis, kuriuos įvardino įvade.
Pirmasis filtras – laiko rėmai – „Troleibuso istorijose“ randame geriausius per pastaruosius 35 metus pasirodžiusios trumposios prozos pavyzdžius. Filtrai buvo ir dar keli – ne tik laiko rėmai, intriguojantis pasakojimas, L.Katkus, atrinkdamas apsakymus, „nutarė pasižiūrėti, kaip mūsų trumpoji proza perteikia susitikimą su Kitu“ (tas Kitas gali būti žmogus, nuotaika, istorinis laikas). „Perskaityti tekstai sustiprino įsitikinimą, jog pastabi akis, taikli detalė apie visuomenės pokyčius gali pasakyti daugiau nei ilgos retorinės ar mokslinės tirados“, – rašo L.Katkus. Į šį rinkinį L.Katkus neįtraukė eseistikos, mat ji pastaruoju metu sulaukia nemažai dėmesio, o štai apsakymo žanras yra ganėtinai apleistas.
Perskaityti tekstai sustiprino įsitikinimą, jog pastabi akis, taikli detalė apie visuomenės pokyčius gali pasakyti daugiau nei ilgos retorinės ar mokslinės tirados
Na, ir dar vienas aspektas, kuris šio rinkinio koncepciją daro originalia, ir tikrai ne vien tik mūsų literatūros kontekste – apsakymus vienijantis mūsų didmiesčių simboliu tapęs troleibusas. „Nors mano tikslas nebuvo surinkti visus apsakymus su troleibuso motyvu, jei reikėjo rinktis iš kelių įdomių kūrinių, tie, kuriuose šmėkšteli jo siluetas (pamatysite, kokiose netikėtose vietose!), turėdavo pirmenybę“, – rašo autorius. Tiesa, išskyrus kelis apsakymus (tarkime, Vido Dusevičiaus odę troleibusams „Paprastasis troleibusas (Zooksantela zooksantena)“, šis troleibuso leitmotyvas nėra esminis, kaip jau minėta, greičiau jau naudojamas tik kaip simbolis, o tikrasis tikslas – perteikti urbanistines būsenas, miestietišką prozą, bent jau išoriškai neturinčią mažai ką bendro su kaimiškąja Lietuvos literatūros tradicija.
Beje, rinkinio sudarytojas įžangoje nepraleidžia progos išsakyti ir savo minčių apie troleibuso ateitį, pasisakydamas prieš idėjas šią transporto priemonę keisti metro, sakydamas, kad „tai yra ne tik ekologiška ir moderni transporto priemonė, geriausiai pritaikyta esamo dydžio Lietuvos miestams, jos išgujimas padarytų didelę žalą ir susiklosčiusiam Vilniaus bei Kauno miestovaizdžiui“.
Na, o kad „troleibusinės“ koncepcijos išgryninimas būtų pabaigtas, rinkinio autorius apsakymus dar ir suskirstė pagal perskaitymo laiką – tai, kiek stotelių prireikia konkretaus kūrinio perskaitymui.
Susidėliojus mintyse visus šiuos apsakymų rinktinės konstrukcijos elementus, galiausiai galima pereiti prie pačių apsakymų. Autorių spektras čia platus, ir daugeliu atvejų rašytojų pristatymas yra visiškai nereikalingas – Jurgis Kunčinas, Saulius Tomas Kondrotas, Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis ar Gintaras Beresnevičius, vardai, vieni ryškiausių mūsų literatūroje. Taip pat randame čia ir jaunesnių kūrėjų – Aleksandrą Fominą, Jurgą Tumasonytę, Ievą Toleikytę ar kitus. Įdomu stebėti ir tai, kaip kai kurios ankstesnės kartos rašytojų temos atsispindi dabar rašančių autorių kūriniuose – beje, tai įžangoje pažymėjo ir L.Katkus, rašęs, kad būtent devintajame dešimtmetyje atsiradusi novelistikos pakraipa ir jos temos užduoda toną ir šiandien rašantiems autoriams, tad ši antologija tarsi sukuria savotišką vienio jausmą.
Nepaisant šio vienio jausmo, rinkinys kartu parodo, kokia įvairi lietuvių proza gali būti: seksuali, mąsli, labai miestietiška, netgi grubi, su svaiginančiais fantazijos polėkiais, grotesku ar, atvirkščiai, visiškai realistiška.
Nepaisant šio vienio jausmo, rinkinys kartu parodo, kokia įvairi lietuvių proza gali būti: seksuali, mąsli, labai miestietiška, netgi grubi, su svaiginančiais fantazijos polėkiais, grotesku ar, atvirkščiai, visiškai realistiška
Žinoma, ne visi apsakymai vienodo meninio lygio, galų gale ne visi vienodai sutampa su asmeniniais pajautimo laukais. Tačiau galėčiau išskirti linksmą Gintaro Bersenevičiaus „Gyvenimą su aitvaru“ – manyčiau, geriausią šio autoriaus apsakymą, kurį su pasimėgavimu perskaičiau jau kelintą kartą, išmoningus Sauliaus Tomo Kondroto vaizduotės žaidimus, Ričardo Gavelio apsėdimo, nirimo į tamsą kelionę „Nukryžiavime“, kondensuotą, keliais grybšniais papasakotą fantaziją Mariaus Ivaškevičiaus „Mūsų meilės Vilniaus traukinyje“, Ievos Toleikytės „Studijų laikų baseinus“, kurie bent jau man kažkuo priminė „murakamišką“ pasakojimą, liūdną realizmą su keistais nostalgijos potėpiais Jurgio Kunčino „Laba diena, pone Enrike!“, erotinius impulsus Aleksandros Fominos „Veža“ bei, ko gero, asmeniniu favoritu šioje apsakymų pynėje greta G.Beresnevičiaus esantį Undinės Radzevičiūtės „Apversti piramidę“. Iš apsakymų, kurie šįkart paliko mažiausią įspūdį, paminėčiau Jurgos Ivanauskaitės „Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta“, – skaitant šį kūrinį niekaip nepaliko dirbtinumo, ypač dialoguose, įspūdis.
Ši antologija yra kone geriausias lietuvių rašytojų apsakymų rinkinys, sugebantis puikiai perteikti mūsų miestietiškos prozos įvairovę, nemažai kam, manau, galintis tapti puikia pradžia neriant giliau į šių autorių kūrybą. Ir skaityti šią knygą išties labai patogu visuomeniniame transporte – kelionė erdvėje puikiai pasipildo šiais trumpais persikėlimais fantazijose bei laike.
