Tad kai knygynuose pasirodė „Berlyno romanas“, pagalvojau – kodėl nepabandžius? Kodėl nepabandžius dar vienos lietuvių rašytojos, šiuo metu jau ketverius metus gyvenančios Berlyne, tad kažkiek jau ragavusios kosmopolitiškesnės aplinkos, o ir spėjusios į pasaulį išleist jau trečiąjį romaną.
Antraštės ant „Berlyno romano“ nugarėlės trimitavo, kad tai bus knyga apie „didelę, uždraustą meilę“. Kiek pasidomėjau pirmaisiais Linos romanais: vienas jų buvo pusiau politinis detektyvas, kitas – duoklė Berlynui, tad jei ir juose vystėsi meilės istorijos, greičiausiai jos nebuvo pagrindinė tema, ant kurios vyniojama visa knygos fabula. O štai trečiojo romano atvejui apibūdinti tinka „Berlyno romano“ herojės žodžiai: „Man skubiai reikėjo kitos istorijos – apie jausmus, apie gyvenimą ir jo pasirinkimus. Kad skaitytojai pamatytų, jog galiu būti visapusiška rašytoja..“ Taip, šiuo romanu autorė tikrai įrodė, kad gali būti ir meilės romanų rašytoja.
Taip, šiuo romanu autorė tikrai įrodė, kad gali būti ir meilės romanų rašytoja.
„Berlyno romanas“ yra apie meilę, kuri užklumpa labai netikėtai ir nesirenka žmonių, nelaukia tinkamo laiko, aplinkybių ir t.t.. Pati Lina Ever rašo, jog ši tema gimė kasdien girdint istorijas, kaip kažkas paliko šeimą, kaip kažkokia graži pora išsiskyrė, ir tuomet kilo noras panagrinėti, kas gi nutinka iš tiesų, kai nutinka meilė? Neprotinga, prieštaraujanti sveikam protui, visuomenės normoms, tradicijoms, tavo paties požiūriui į šeimą. Ar sveikas protas gali suvaldyti šitą cunamį? Ar protingi žmonės, intelektualai, taip pat gali pakliūti į šias pinkles, o gal yra būdų kaip ją apeiti? Išsiskirti prieš susitinkant – romane naudojama frazė, labai tiksliai nusako neleistinos meilės esmę.
„Man buvo smagu koketuoti, tai toks moteriškas žaidimas, kuris vadinasi „pasitikrinsiu , ar galiu ką nors sugundyti, ir grįšiu laiminga namo, pas vyrą.“ Žinojau, kad žaidimas nederamas ir šiek tiek pavojingas, bet buvo taip saldu, kaip leidžiant įsimylėti herojams.“
Knygos herojė rašytoja Rūta apsidžiaugia, netikėtai sutikusi būsimą personažą savo naujai knygai – dukros darželio auklėtoją, kuris apžavi ne tik Rūtos romane aprašomą heroję, bet ir pačią rašytoją. „Berlyno romano“ formą galima vadinti metaliteratūrine, apimančia literatūros ir gyvenimo santykį, kuris atvirai pasukamas tokiu kampu, jog formuoja mintį apie esminį, lemtingą, kuriamąjį literatūros poveikį žmogaus asmenybei ir jo likimui. Knygos herojė tarsi aprašinėja savo romano kūrimo procesą, kuris labai tiesiogiai persipina su jos pačios gyvenimu ir gal net savo savo fantazijomis įtakoja jį patį.
„Atėjo metas išlįsti iš savo kambario prieblandos ir pasirodyti gyvenimo šventėje. Panorau pati tapti tuo savo knygos personažu, kuris neria į šventę ir tik paskui pagalvoja, kas bus?“
Romane gana įtaigiai aprašyti herojės jausmai, mintys, atsidūrus toje pavojingos meilės zonoje. Turiu pagirti Liną Ever už tai, kad vaizdingai, aistringai aprašinėja meilės scenas – moteriškai auditorijai jos tikrai imponuos. Tam tikrai kategorijai moterų patiks ir švelnusis, žavusis herojės įsimylėto darželio auklėtojo portretas, su kuriuo ji apgaudinės verslininką vyrą ir dėl kurio leidykla jai žadėjo Lietuvoje supermamyčių sukeltą skandalą. Įdomu skaityti gana išsamiai aprašomą rašytojos kasdienybę, knygos kūrimo virtuvę, kaip žingsnis po žingsnio kuriami nauji personažo štrichai, raitomi likimo vingiai. Tačiau be vis to, „Berlyno romanas“ turi vieną didžiulį trūkumą – tai nuspėjamumas.
Čia galima nuspėti veik viską – kas ką įsimylės, kas ką „už nugaros“ apgaudinėja ir koks princas atjos išgelbėti herojės paskutinę minutę ir – kad jis tikrai atjos ir dėl kokių priežasčių. Ne kartą save raminau – gal čia tik man viskas taip aišku? Gal aš tiesiog šimtą metų nesu skaičiusi NORMALIŲ meilės romanų, kuriuose viskas taip paprasta ir aišku. Gal Lina Ever labai gerai žinojo, ką ji rašo, ir į kokią auditoriją orientuojasi. Pačios Linos knygos puslapiuose randame herojės susitikimus su leidyklos atstovais, ironizuojamos šių pastabos dėl pageidaujamos laimingos romano pabaigos ir pan. Ir ką gi mes randame paties „Berlyno romano“ pabaigoje? Tarsi pati autorė net neslepia, kad kepa romaną pagal tam tikras taisykles, su tikslu įtikti tam tikram skaitytojui, tiksliau – didesnei skaitytojų auditorijai. Taip, tikriausiai ne visoms pasaulio moterims reikia įmantraus rašymo stiliaus, užslėptų perkeltinių prasmių, metaforų, netikėtų siužeto vingių, neaiškių pabaigų su skaitytojui paliekamomis interpretacijomis. Bet visgi, mane neapleido jausmas, kad autorė rašo šį romaną ne vien pasikliaudama savo kaip rašytojos nuojauta, o kartu bando naudotis ir tam tikromis klišėmis ar populiarumo formulėmis.
„Pirmą kartą susimąsčiau, kokia fasadinė mūsų šeima. Kaip mes visiškai nenutuokiam kas dedasi vienas kito širdyje. Gyvenam patogiai, atliekam pareigas, bet jausmas, tas visa apimantis laimės jausmas mūsų namuose negyvena. O gal jis būna tik romanuose, o gyvenimas ir tėra tik pareiga. Gal gyvenimo prasmė yra dirbti, o ne mėgautimis malonumais. Gal svarbiau žemišką būtį palaikyti padedanti patinas, o ne vyras, mokantis užkelti ant debesų. Nes debesys netikri, jie tik iliuzija, tik pavidalą ir būvį keičianti svajonė. Ant jų neatsisėsi, jų neužkrimsi, o savo sudėtimi jie panašesni į lietų ir į ašaras jei į svajones.“
Romano herojė save apibūdina kaip „populiarių romanų, skirtų žmonėms atsipalaiduoti“ rašytoja. Šis apibūdinimas tinka ir pačios Linos Ever „Berlyno romanui“. Manau jis tikrai atitinka visus šio žanro reikalavimus. Jis neapkrautas filosofinėmis refleksijomis ar kokiais vien intelektualams atpažįstamais terminais, pavadinimais, kaip. pvz. Ugnės Barauskaitės „Vieno žmogaus bohema“. Jis turi intriguojančią fabulą (gal ne visiems taip labai nuspėjamą kaip man) ir svarbiausia – jis apie meilę, kuri turi praeiti daug išbandymų, kad galėtų gyvuoti.
Tad galima teigti, kad „Berlyno romanas“ – puikus moteriškas skaitalas savaitgaliui, atostogoms ar kai norisi kažko nesudėtingo, bet kartu romantiško, aistringo, šiek tiek „pavojingo“ ir būtinai su laiminga pabaiga. O aš ir toliau lauksiu Linos straipsnių bei apžvalgų.