Pasakojimą pradėjęs nuo metaforiško dialogo apie milijoninę premiją, jei bus surastas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, L.Mažylis skaitytoją įmeta į tikrą katilą: čia pasakojimai apie keliones po Italiją ar nuotaikas Ukrainos karo fronte, meilė ir paties autoriaus įrašai, skelbti socialiniuose tinkluose, o greta visko, tarsi filmo siužete, vyksta veiksmo filmas apie paslaptingąjį Nepriklausomybės aktą, kurio niekas savo akimis nėra regėjęs.
Pati knyga, regis, turėtų pasakoti apie tai, kaip šis visą Lietuvą pradžiuginęs profesoriaus atradimas buvo įvykdytas, tačiau ji apima tokią plačią paieškų, asmenybių ir vidinių kovų sferą, jog ją apibūdinti keliais žodžiais visko neįmanoma.
Knygoje skaitytojas blaškomas po Lietuvos istoriją, paskanintą mažojo Liuduko vaikystės prisiminimais. Kūrinys suskaidytas į kelis kertinius skyrius, pavyzdžiui, „99 metai iki įvykio“, „50 metų iki įvykio“ ir pan.
Keliaudamas per šiuos knygos istorijos laikotarpius L.Mažylis pasakoja ne tik Nepriklausomybės akto paieškų nuotykius, tačiau ir kaip buvo pasirašytas pats dokumentas, kaip jis buvo slepiamas, o jis pats, autorius, dar būdamas mažas, tapo šių įvykių dalimi. Autorius dar prieš dokumento suradimą apie savo paieškas rašė socialiniuose tinkluose, tik anuomet šie įrašai nesulaukė tiek dėmesio. Šie įrašai knygoje atgimsta naujai – jie taip pat panaudoti kaip vystomos istorijos sudedamoji dalis, kaip dar viena siužetinė linija.
L.Mažylis apie knygą yra sakęs, kad ji skaitytojui suteikia peno fantazijai, ar išties taip buvo surastas bene svarbiausias pastarojo 100-mečio atradimas Lietuvos istorijoje. Ir reikia pripažinti, kad L.Mažylis savo pažadą tesi – skaitytojas, vartydamas knygos puslapius, yra įtraukiamas į tokią įvykių sriubą, kurioje kunkuliuoja daug sudedamųjų dalių, bet patį pagrindinį ingredientą, dėl kurio sriuba ir įgauna savo išskirtinumą, sunku atrasti. Omenyje turiu tai, kad autorius bando aprėpti tiek daug temų, kad visos jos yra tarsi paglostytos, tačiau taip iki galo ir neišplėtotos.
Knygoje, žinoma, neapsieinama ir be realybės atspindžio – į dokumento paieškas yra įtraukiamas ir Dirigentas, kuris pasirengęs už jo suradimą pakloti milijoną. Čia rasime ir Kolekcininką. Ir Istoriką. Nors veikėjai šioje knygoje nėra išskirtiniai, tačiau skaitant nesunku juos sugretinti su realybėje gyvenančiais žmonėmis. Daug kužda ir jų literatūriniai vardai, kurie atspindi tam tikras savybes.
Bene įdomiausias pasakojimo akcentas – Nepriklausomybės akto suradimo laikmatis. L.Mažylis knygoje laiką skaičiuoja labai plačiu spektru – nuo to, kada dokumentas buvo surastas, iki to, kas vyko po paskelbimo apie sėkmingas jo paieškas. Ši laikmatis išlaiko veiksmo dokumentikos nuotaiką – skaitytojui tai leidžia išlaikyti ritmą. Kita vertus, tai leidžia pajusti, ką jautė pats autorius, ieškodamas minimo dokumento, kokio emocijos jį užplūdo pasiekus tikslą ir tuo pačiu skaitytojui iškelia klausimą – galbūt ši knygos dalis yra tikra?
Kas čia tikra, o kas yra meninė išmonė, pasakyti sunku. Aišku viena – L.Mažylis turi neribotą fantaziją, kuria žongliruoja knygos puslapiais, kuriuos versdamas net nepajunti, kaip užverti paskutinį lapą. Tačiau užvertus paskutinį istorijos lapą esi paliktas tarsi tuštumoje, mat esi priverstas savęs paklausti – apie ką ši knyga buvo?
Penas skaitytojo fantazijai.
Beje, knygoje L.Mažylis cituoja savo mėgstamus rašytojus ir knygas, kalba apie muziką, tarsi dainuoja „The Beatles“ ar „Bee Gees“ balsais. Sekant šiomis dainomis, kaip ragina pats autorius, galima pajusti kitą knygos atmosferą. Be to, skaitytojams visada smalsu, kokiomis knygomis ir kuo domisi pats knygos autorius, o L.Mažylis tai su malonumu pateikia plačiai auditorijai.
L.Mažylis yra atskleidęs, kad rašo antrą knygą, o pirmoji, „99 metai po įvykio“, tebuvusi pradžia jo rašytojo karjeros. Ir ši pradžia turėjo savo žavesio – Vilniaus knygų mugėje eilės prie autoriaus stendo driekėsi per visus „Litexpo“ parodų rūmus. Tačiau ar knygos turinys to vertas, kitas klausimas. Man ši knyga labiau priminė tą verslo pusę, kuri šnabžda, jog iš visuomenę kaitinančio įvykio reikia išspausti kuo daugiau. Ir kuo greičiau. Tad jei kas paklaustų, ar ši knyga yra tikrai išdailintas ir iki galo baigtas kūrinys, atsakyčiau, kad šiam tikslui pasiekti reikėjo daugiau laiko. Tuo labiau kad be L.Mažylio apie šio dokumento suradimą niekas ir nebūtų papasakojęs.
L.Mažylis apie knygą yra sakęs, kad ji skaitytojui suteikia peno fantazijai, ar išties taip buvo surastas bene svarbiausias pastarojo 100-mečio dokumentas Lietuvos istorijoje. Ir reikia pripažinti, kad L.Mažylis savo pažadą tesi.
Kita vertus, pažvelgti derėtų ir į knygos pasirodymo kontekstą, kai naujienų apie šio valstybei svarbaus dokumento suradimą yra tiek daug, kad patys tautiečiai jau pamažu pamiršta juos užplūdusią euforiją. Galbūt po kelerių metų, kai valstybės atkūrimo 100-mečio džiaugsmo audra bus pasilikusi užmarštyje, į knygos knygos turinį ir į patį dokumentą suradusį L.Mažylį mes žvelgsime kitokiu žvilgsniu. Galbūt tada šis autoriaus fantazijos vaisius, sudėtas į šį kūrinį, neatrodys toks chaotiškas, bet tuo pačiu ir kurstantis smalsumą.
Galbūt.
Kas kartą vertinti debiutinę rašytojo knygą yra sudėtinga, nes esame įpratę knygas statyti greta kitų kūrinių. Šiuo atveju neturime kitos tokios fikcijos apie Nepriklausomybės akto paieškas. Tačiau neabejoju, kad ši knyga sukels tokius jausmus, kokie yra tvyro įprastame gyvenime – padalins skaitytojus į dvi puses. Vieni perskaitę L.Mažylio debiutą taip ir liks nieko nepešę, kiti džiaugsis, kad tokia knyga pagaliau išvydo dienos šviesą.
Knyga „99 metai po įvykio“ patiks tiems skaitytojams, kuriems Nepriklausomybės akto suradimo tema yra įdomi. Tik imdamiesi šio skaitinio prisiminkite, kad tai yra fikcija – autoriaus išmonė, kuri jus, skaitytojau, provokuoja. Ir jei ta provokacija perskaičius, pavyzdžiui, 250 puslapių nesibaigia – autorius savo tikslą bus pasiekęs. Tikėtis čia atrasti tikrų šios istorinės medžioklės užkulisių – nederėtų, to knygoje yra labai mažai.
Smagaus skaitymo.
