Vilnių „apdainuoti“ bandė jau ne vienas rašytojas ir gana sėkmingai. Turime unikalias Gavelio, Kunčino, Sabaliauskaitės grožines knygas apie Vilnių, tad jauno rašytojo ambicijos sukurti savąją Vilniaus legendą kurstė labiau įtarų smalsumą – ką naujo ir kaip unikaliai dar galima papasakoti apie šį miestą, kokiais Vilniaus keliais ar stogais išves pasivaikščioti jaunosios kartos kūrėjas?
M.J.Urbono „Šimtmečių melancholija“ – magiška ir nuotaikinga knyga apie Vilniaus miestą – realų ir sufantazuotą, apie Pilies gatvės ištakose įsikūrusią kavinę „Apokalipsė“ ir jos margaspalvę klientūrą bei kitus, kavinės kaimynystėje įsikūrusius, gyventojus. „Apokalipsė“ ypatinga tuo, kad trečiame pastato aukšte turi liuką į astralinį Vilnių, kuriame gali sutikti savo paties antrininką ir pakeliauti laike. Kavinės šeimininkas yra ir knygos naratorius, kuris mažomis detalėmis, nuotrupomis, Vilniaus fone, atskleidžia kavinės klientų ir savojo gyvenimo istorijas.
Galaktinio rudens vienatvės metafora, kartojama romane šimtus kartų, yra tas raktas jungiantis visų romano herojų vidines būsenas ir mieste per šimtmečius tvyrančią atmosferą. Vienatvė, liūdesys, susvetimėjimas, abejingumas aplinkai, netekties skausmas, meilės ir artimumo ilgesys – tai dažniausiai romane eskaluojamos temos, kurios palydimos saviironiško humoro krisleliais ir nuotaikingu rašymo stiliumi, išsklaidančiu depresyvią kūrinio atmosferą.
„Šimtmečių melancholija“ priminė daugiasluoksnį tortą, iškeptą iš įvairių laikmečių blynų, perteptą įvairių realybių ir realijų kremais, bei papuoštą, tarsi uogomis, spalvingais personažų paveikslais ir jų istorijomis.
„Šimtmečių melancholijoje“ įpinta daug realių faktų iš Vilniaus ir Lietuvos gyvenimo aktualijų. Čia sutinkame ne tik istorines šalies asmenybes, prezidentus ir jų šamanes, miesto merą Drakulą, gyvenantį ant Bekešo kalno ir važinėjantį tanku, bankrutavusias oro skrydžių bendroves, garsiausius rašytojus (S.Nėrį, P.Širvį, R.Gavelį, J.Kunčiną, J.Ivanauskaitę, I.Simonaitytę, Č.Milošą ir kt.), bet ir Naujininkų čigonų taborą ar Vilniaus gatvių įžymybes, tokias kaip Rožytė, kunigaikštis Vilgaudas. Autorius neslepia, kad specialiai Vilnių piešė tokį, koks jis yra. Nelabai tik suprantama, ką bendro su anksčiau paminėtaisiais turi knygoje įpaišyti Garliavos violetiniai pedofilijos įvykiai, kurie melancholiškai siautulingam Vilniaus viralui suteikė neskanų populistinį prieskonį.
Be iš tiesų Vilniuje gyvenusių ar tebegyvenančių asmenybių, M.J.Urbono romane galima sutikti daugybę jo sukurtų įvairiaspalvių personažų, tokių kaip striptizo šokėja Blondinė, televizijos laidų prodiuserė Nijolė, Žydo dvasia, po senamiestį barstanti lapelius su tobulai išraitytais smuiko raktais, Socialinė Darbuotoja, padedanti sutvarkyti visų nešvarių reikaliukų pasekmes, Žmogus, kuris juokiasi, lėčiausias pasaulyje poetas ponas Flegma, Krėvė ir Sruoga, per dienų dienas baro kampe stumdantys šachmatų figūras, aiškiaregė Apačių Ašara, alkoholikas Ponas Rūpestis ir kiti. Dauguma tipažų gana stereotipiniai, tačiau autorių galima pagirti už talentingą gebėjimą juos visus įsukti į siautulingą, nuotykių pilną kavinės gyvenimą, dažnai išsiveržiantį ir pro kavinės duris į Vilniaus gatves. Nepaisant to, kad visų personažų ir paties šeimininko gyvenimo istorijos yra gana slogios, o miestą nuolatos gaubia melancholijos rūkai, autorius iš tiesų kuria nepertraukiamą karnavalinę nuotaiką, su fantasmagoriniais vis naujų sezonų užplaukimais į miestą.
„Bėgau į tamsius skersgatvius, kuriuose karnavališkai lėbavo geidulio užvaldyti žmonės, kuriuose erdvė vibravo lyg sapne, lyg ištvirkęs Vilnius viliotų prie intymiausios vietelės. Lėkiau senamiesčio labirintais kaip beprotis, kuris privalo surasti iš Sapnuojamojo miesto išėjimą, tad nardžiau tuneliais lyg po vaginą, nežinodamas, kaip išlieti savyje susikaupusią lavą, kuri plaučiuose ir diafragmoje tyvuliavo kaip neaprėpiamas kaitrios magmos okeanas“.
Realūs miesto įvykiai, asmenybės, simboliai romane pinasi su sapnais, mistikos, fantazijų kupinomis istorijomis. Vilnius čia išgyvena ne tik Melancholijos erą, Mirčių (tiksliau, savižudybių) sezoną, bet ir panardinamas į „nesimylėjimo liūnus“, nuplaunamas aistringo „meteoritų lietaus“ ar apgaubiamas „netikėjimo“ rūko, kuriame žuvys skraido atsimušdamos į miestelėnus, o šie panorėję bet kada gali iškeliauti į kitą, antraplanį Vilnių. Miesto gyventojai išgyvena depresyvų Galaktinį rudenį, kurį finale išstumia džiaugsmingas Galaktinis pavasaris, sugrąžindamas į visų miestelėnų širdis jaunystę.
„Žmonės Melancholijos eroje gyveno kaip žuvys po ledu, buvo apspangę, liūdni, apatiški, pusiau miegantys ir bejėgiai pasipriešinti.“
M.J.Urbono romanas savo magiškuoju realizmu lyg ir dvelktelti pretenzija į Gabrielio García Márquezo „Šimtą metų vienatvės“, sapnais ir metafizinėmis kelionėmis laiku primena Alano Lightmano „Einšteino sapnus“, fantastiniais miesto vaizdais ir vizijomis kiek panašus į Italo Calvino „Paslaptingus miestus“, todėl skaitant „Šimtmečių melancholiją“ ne kartą pasirodo, kad visa tai jau kažkur perskaityta, matyta, girdėta, tik kur kas kokybiškesnių literatūrinių audinių kontekste. Dar man pritrūko pritrūko įtikinamesnės viską apjungiančios idėjos, norėjosi labiau išieškotos pagrindinio herojaus istorijos bei intelektualesnių, įdomesnių siūlų, kuriais būtų sunarstytos atskiros romano dalys. Be to, kiek nuvylė banaloka romano pabaiga su tomis visomis Galaktinio pavasario saldybėmis: „Galbūt kitu laiku ir kitame gyvenime, kur nors toli nuo čia, kito miesto gatvėje, mes būtume susitikę, atrodytume kitokie ir iš esmės būtume kitokie, gal tada mes...“.
„Šimtmečių melancholija“ priminė daugiasluoksnį tortą, iškeptą iš įvairių laikmečių blynų, perteptą įvairių realybių ir realijų kremais, bei papuoštą, tarsi uogomis, spalvingais personažų paveikslais ir jų istorijomis. Todėl šiuo margaspalviu, įvairių skonių metafiziniu miksu gali likti ne visai patenkinti, vientiso, išieškotų poskonių gurmanai.
Tačiau autorių galima pagirti už drąsą, už žaismingumą, už gana sodrią, turtingą romano kalbą, tekstą, gausias ir nuotaikingas savo herojų istorijas, kurios liejasi taip natūraliai, veržliai, lyg ta aprašyta romane, putojanti Vilija pasitikdama Galaktinį pavasarį. Todėl manau, kad „Šimtmečių melancholija“ patiks tiems skaitytojams, kurie norės susipažint su dar viena, šįkart ypatingai nuotaikinga ir metafizine Vilniaus legenda ir mėgsta magijos prieskoniu paskanintas istorijas.
