Besidomintiems ir dalyvaujantiems sleme, M.P.E.Martynenko nėra naujas vardas. Septynerius metus jis dalyvauja šiuose renginiuose, o išsiųstas į Europos slemo čempionatą iš ten parvežė garbingą trečiąją vietą. Daugumą savo tekstų gerbėjų pageidavimu rašantis į tinklaraštį, didžiąją jų dalį perkėlė ir ant popieriaus.
Jis – savo kartos pranašas. Jo leksika – stipri, durianti į paširdžius, apnuoginanti tiek autorių, tiek skaitytoją.
Kalbėti apie Marių ir jo kūrybą – nemenkas iššūkis. Jis – savo kartos pranašas. Jo leksika – stipri, durianti į paširdžius, apnuoginanti tiek autorių, tiek skaitytoją. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad autorius vien burnoja, siekia šokiruoti vartodamas nenorminę ir genitalinę leksiką. Taip nėra, kolokvialistiniai epizodai atskleidžia visų mūsų tamsumas. Autorius – tarsi vienuolis, kuris skleidžia savo išmintį kiek vulgariais ir ne visiems priimtinais būdais.
„Mano tekstuose yra intelektualinio, emocinio ekshibicionizmo. Galvojau, ar tai problema ir ją reikia spręsti, bet supratau, kad tas savęs įžodinimas – vienas mechanizmų, padedančių man išgyventi šiame pasaulyje“, – taip viename interviu kalba pats autorius. Nupasakoti tekstų tematiką ganėtinai sudėtinga: ji varijuoja nuo pirmųjų seksualinių potyrių vaikystėje, darbo už baro subtilybių, akistatų su mirtimi.
Knygos anotacijoje leidykla apibūdina patį autorių: „Studijavo filosofiją, vertimą iš anglų ir italų kalbą. Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų“. Aprašas atrodo kiek fantasmagoriškai, neįtikinamai. Tačiau M.P.E. Martynenko – neeilinis personažas, sunkias savo patirtis gebantis perkelti į tragikomiškus tekstus, kurie teikia kažin kokį filosofinį šleikštulio estetikos malonumą.
Atviromis išpažintimis priartėdamas prie skaitytojo, autorius skatina atsiverti, mąstyti, kartais net guodžia ir skatina judėti į priekį. Savo tekstuose pateikia nemažai mokslinės informacijos ir įvairiausių paskirų faktų bei citatų, kurias puikiai įpina į graudžių gyvenimiškų situacijų liūną. „Paulas Mccartney sakė, kad apie tikrąjį žmogaus būdą gali sužinoti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais. Manau, kad taip pat iš to, kaip jis elgiasi su aptarnaujančiu personalu.“ (p.13)
Gretindamas šleikštulį keliančius įvaizdžius su nekaltais, tyrais simboliais ar net filosofiniais apmąstymais, autorius balansuoja ant slidžios klišių ribos. Jam išsilaikyti ne visuomet pavyksta, tačiau vitališka energija ir sprogstantis kūrybinis potencialas veržte veržiasi iš kiekvieno puslapio.
Knygą perskaičiau per pusdienį, M.Nastaravičius knygos pristatymo metu teigė, kad jam teprireikė poros valandų. Tekstai „suvalgomi“ greitai, jie neapsunkinantys. Visgi patarčiau Martynenko vartoti mažomis dozėmis. O jei bijote vulgarumų, geriau šios knygos neimkite į rankas.
Visuomet pavydžiu tiems, kas apie Marių išgirsta pirmąsyk. Įdomu, kaip tekstai pasiektų smegenų žievę, nė karto negirdėjus jo skaitant.
