M.P.E.Martynenko įdomus tuo, kad jo gali klausti, regis, apie viską. Kalbu ne apie užsienio politiką ar ekonomiką, nors tikiu, kad jis ir į klausimus apie tai rastų filosofiniais pasvarstymais grindžiamą atsakymą. Kalbu apie klausimus, kurie yra susiję su mūsų vidumi ir labiau pažįstami mums kaip tokie, kurie verda giliai mintyse, bet retai išverda iki žodžių. O jis šiomis mintimis, rodos, kalba, kas skatina ir patį klausiantįjį atsiverti, ieškoti, atrasti.
Naujoje knygoje „Praeis“, kurią taip pat išleido leidykla „Tyto alba“, autorius vėl leidžiasi į literatūrinio gyvenimo klystkelius. Daugiau nei keturios dešimtys tekstų – šįkart rašytų specialiai šiam rinkiniui. Tas yra svarbu paminėti, nes į debiutinę autoriaus knygą sugulė jau anksčiau feisbuke, asmeniniame tinklaraštyje, slam poezijos konkursuose ir vakaruose skelbti kūriniai. Tad nauja knyga tapo tarsi nauju M.P.E.Martynenko veidu, kurį mes, skaitytojai, galime pažinti iš naujo, be jokių pagražinimų.
-
Knygos recenzija. J.Barneso „Vienintelė istorija“ – romanas apie meilės mirtį
-
Knygos recenzija. „Sokratas – prezidentas!“
-
Knygos recenzija. Laiko ir pieno upės N.Ikstenos romane „Motinos pienas“
-
Knygos recenzija. Jo Nesbø „Makbetas“ – moderni Shakespeare'o interpretacija
-
Knygos recenzija. Ir tai – praeis
Tai yra pirma priežastis, kuri skatino į rankas paimti „Praeis“ – pažvelgti į autoriaus kūrybą, kuri yra kurta specialiai šiam skaitytojui, galvojant apie jį.
Knygoje esančiuose tekstuose autorius vėl atvirai kalba apie save, savo asmeninį gyvenimą, studijas, patirtis įvairiuose darbuose ir įvairiose gyvenimo situacijose. Jis nevengia keiksmažodžių, aštrių išsireiškimų. Jam nesvetimas ir noras šokiruoti, sukrėsti, priversti skaitytoją savo mąstymą akimirksniu apversti aukštyn kojom – jis tarsi bando išjudinti po kojomis esamą pamatą, kad knygą skaitantysis būtų priverstas ieškoti naujos atramos.
Toks M.P.E.Martynenko buvo ir debiutinėje knygoje. O tai yra antra priežastis, kodėl, į rankas ėmiau autoriaus knygą „Praeis“ – norėjau suprasti, pažinti, susivokti, kas išties yra Marius Povilas Elijas Martynenko kaip rašytojas. Kas jis yra kaip autorius, pirmoje knygoje šokiravęs atvirumu. Kas jis yra kaip kūrėjas, kurio sakiniai skamba lyg skaitančiojo mintyse svarstytos egzistencinės problemos.
„Praeis“ man buvo kaip knyga, kuri prieš akis sušmėžavo kaip paveikslas, daug kalbantis apie prasmės ir beprasmybės kovą, egzistencijos vietų paieškas neegzistuojančioje tikrovėje. Bet tose paieškose aš neatradau, ko man konkrečiai reikėjo ieškoti. Nors tekstų sakiniai gražiai sukonstruoti, mintys brovėsi gilyn į vidų, tačiau užvertus puslapį kažkur nusėsdavo į užmarštį. Lyg laikinas malonumas.
Vis laukiau to vidinio sprogimo, bet jo nepatyriau. Arba tikėjausi dar didesnio sprogimo, kurio lūkesčius sukėlė pirmoji autoriaus knyga „Be penkių pasaulio pradžia“. Galbūt kaltas pats laikas? Debiutinės autoriaus knygos tekstai buvo subrandinti laiko, patikrinti skirtingų auditorijų, išjausti. O antras tekstų rinkinys tapo nauju, gyvenimą tik pradedančiu ir naujesniu egzemplioriumi, kurio pirmtaką pažinus jau aišku, ko tikimasis iš ir šio jaunėlio.
O galbūt „Praeis“ kiek užgožė debiuto „Be penkių pasaulio pradžia“ pasisekimas, kai knyga buvo graibstoma iš lentynų? Tas šokiravimas mūsų visuomenėje, kuri nuostaba gyvena it maistu, yra lengvai suvirškinamas jausmas, kurio su lauku reikia vis daugiau, vis stipresnė, vis paveikesnio.
M.P.E.Martynenko kūryba yra labai asmeniška – ją kiekvienas perskaitęs gali išgyventi kitaip. Dėl to jo gebėjimas drąsiai kalbėti mintimis apie nedrąsius mums dalykus – labai įdomus. Ir šiose jo mintyse skaitytojas nesunkiai gali atrasti save ir pažvelgti į save iš šalies, nors skaito net ne apie save.
Nauja M.P.E.Martynenko knyga „Praeis“ patiks tiems skaitytojams, kurie nenori pasinerti į didelės apimties pasakojimus ar istorijas, kuriose vedžioja už nosies. „Praeis“ – tai nedidelės apimties tekstų rinkinys, kalbantis apie žmogų, šiame pasaulyje ieškantį savęs ne tik šiandien, bet ir vakar, ir rytoj. Tai knyga, kuri pasakotoją apibrėžia skirtinguose laikuose ir kalba apie skirtingų laikų patirtis.
Autorius tekstuose vėl atvirai kalba apie save, savo asmeninį gyvenimą, studijas, patirtis įvairiuose darbuose ir įvairiose gyvenimo situacijose.
Ir, manau, kad čia slepiasi literatūrinis M.P.E.Martynenko Achilo kulnas – jį apriboja temos, apie kurias jis kalba. Tai nėra literatūra, skirta plačiai auditorijai. Ji labiau paveiki tiems skaitytojams, kurie ne ieško gyvenimo atsakymų, o turi tokias patirtis, kokias turi ir autorius. Tad nenuostabu, kad ir visi knygoje publikuojami tekstai visiems patikti negali – jie per yra per daug asmeniški, išgyventi.
Knygos anotacijoje rašoma, kad pats autorius tikisi, jog skaitytojas skaitydamas šią knygą patirs malonumų arba prasmingų akimirkų. Dabartiniame laikmetyje, kai mes nuolat bėgame, sustoti ir paskatinti atrasti šio bėgimo prasmę – didelis iššūkis autoriui. Bet jei tai pajutote – regis, tai didžiausias komplimentas M.P.E.Martynenko. Kita vertus, mes daugelyje dalykų ieškome prasmės, nors neretai juose nieko prasmingo nėra. Kaip ir pamirštame, kad esmė gali būti ne paieškų rezultate, bet pačioje paieškoje – M.P.E.Martynenko to ieško.
O ar rado? Atsakykite į kiek kitaip skambantį klausimą: ką radote jūs?
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Povilas Elijas Martynenko: apie juoką, skaitytojų būtinybę ir nuolatinę kaitą
