Nedažnai pastaruoju metu nutinka, kai maginės fantastikos knygos peržengia įprastinio skaitytojų rato ribas. Tiesą sakant, per pastaruosius kelis dešimtmečius tokių literatūrinių pavyzdžių buvo tik keletas. Ir G.R.R.Martino „Ledo ir ugnies giesmė“ bene ryškiausia tokia epopėja. Ją skaito ne tik „tolkinistai“, fantastikos gerbėjai, bet ir visai kitokio žanro knygas mėgstantys žmonės. Paaiškinimas yra gana paprastas – autorius sugebėjo sukurti labai vaizdingą, labai stipraus siužeto knygą, kurioje išvengiama daugybės tokio žanro knygoms būdingų klišių, jis kartu ir duodantis peno fantazijoms, ir pakankamai intelektualus, kad sudomintų ir sudėtingesnių kūrinių mėgėjus.
Apie įmantrų pirmosios knygos serijoje „Sostų žaidimas“ siužetą čia nekalbėsiu, jo pristatymą galite rasti kad ir leidyklos puslapyje. Tačiau pasidalinsiu mintimis, kuo „užkabino“ ši knyga, kurią, nepaisant didžiulės apimties, „prarijau“ per porą vakarų.
Rašytojas sugebėjo sukurti pasaulį su visa sudėtinga socialine, politine sistema, tikėjimu, filosofija. Nors labiausiai šis pasaulis primena viduramžių Europą, nesunkiai galima atrasti ir kitų istorinių laikotarpių ar konkrečių įvykių, nuorodų į karus, sujungtų į vieną visumą. Tai – niūrus, tamsus intrigų, sąmokslų kupinas pasaulis su daugybe siužetinių linijų, besikertančių pasakojimų.
Tai – niūrus, tamsus intrigų, sąmokslų kupinas pasaulis su daugybe siužetinių linijų, besikertančių pasakojimų
Kas labai aiškiai išskirią šią knygą iš kitų – pagrindinio herojaus nebuvimas bei personažų vertinimas. Užmirškite tas fantastines knygas, kuriose pasaulis yra aiškiai padalintas į gerąjį ir blogąjį. Čia gerasis personažas būtinai turi ir savo tamsiąją pusę, o iš teigiamo jis nesunkiai gali virsti atstumiančiu. Schematinis padalinimas į herojus-antiherojus čia neveikia.
Be to, rekomendacija būtų pernelyg neįsijausti ir į kažkurį iš personažų, nes autorius kone pasimėgaudamas naikina juos – įtampa čia nuolatinė, nes niekada nežinai, kuris jų mirs. Tiesa ir grožis nugali? Galbūt, tačiau tik ne G.R.R. Martino pasaulyje, kuris yra kur kas sudėtingesnis.
Tai – fantastinė literatūra suaugusiems. Pakankamai žiauri, su smurto ir sekso scenomis. Nors ši knyga ir priskiriama maginės fantastikos sričiai, pačios magijos čia nėra itin daug. Pasakojimas yra pakankamai realistiškas, nuolatos balansuojantis tarp fantastikos ir įprastinio vaizdavimo. Kai kas netgi vertina šią knygą kaip istorinį nuotykinį romaną. Tačiau, matyt, visiškai nesvarbu, į kurią lentyną šią knygą įdėsime. Svarbu tai, kad tai aukštos kokybės pasakojimas, sugebantis nesunkiai atplėšti nuo realybės. Tiesa, kai kas kaltina autorių, kad jis leidžiasi į pernelyg daug detalių ir jau dabar parašęs bent kelis kartus daugiau puslapių istorijos nei tas pats J.R.R.Tolkienas. O ir pasakojimas iš skirtingų perspektyvų gali atrodyti pernelyg sudėtingas. Tačiau bent jau man toks nerašytų taisyklių ir stereotipinių pasakojimo šablonų ignoravimas puikiai tiko.
Paprastai fantastinės literatūros mėgėjai negaili pastabų vertėjams, ne itin tiksliai perteikiantiems rašytojo sukurtą pasaulį. Tad šįsyk kliuvo ir vertėjai Rasai Tapinienei – kad ir dėl vietovardžių ar vardų vertimų. Man tai akies nerėžė, tai tikrai nebuvo vienas tų vertimų, kuris trukdo skaityti knygą, tačiau čia objektyvesnę nuomonę, žinoma, galėtų pateikti skaičiusieji tiek lietuvišką, tiek anglišką variantus.
„Įkritusiems“ į „Ledo ir ugnies giesmės“ pasaulį gera žinia yra tai, kad „Sostų žaidimas“ – tik pati ilgos epopėjos pradžia, ir be šios jau yra išleistos dar keturios dalys (iš viso numatytos septynios, šiuo metu rašytojas kuria šeštąją). Reikia tikėtis, kad „Alma littera“, išleidusi „Sostų žaidimą“, ir toliau nuosekliai lietuvių kalba pristatys ir kitas.
Na, o tie, kuriems vaizduotės pilims statyti neužtenka vien knygos puslapių, be abejo, gali pažiūrėti ir pagal šią epopėją HBO sukurtą televizijos serialą, kurį teigiamai įvertino ir užkietėję šios knygos mėgėjai. Ne toks jau dažnas atvejis, juk dažniausiai jie nepraleidžia progos pabambėti, kad režisieriai iškraipė mintį, subanalino siužetą ar herojus parodė visai kitokius, nei juos įsivaizdavo. Tačiau, kaip ir visuomet, mano patarimas – pirmiausia visgi perskaitykite knygą.
