Vienas garsiausių šiuolaikinių Lenkijos rašytojų Jerzy Pilch jau neblogai žinomas ir Lietuvos skaitytojams – lietuviškai buvo išverstos dvi jo knygos „Kiti malonumai“ ir „Stiprusis angelas“. Šis autorius – vienas tų, kurie galbūt pas mus ir neturi didžiulio gerbėjų būrio, tačiau tie, kurie mėgsta jo pasakojimus, ištikimai ir labai nekantriai laukia naujos porcijos jo istorijų. Džiugu tai, kad šią knygą „Mano pirmoji savižudybė“, dažnai vadinamą brandžiausiu jo kūriniu, kaip ir kitas dvi, vėl vertė Vyturys Jarutis – su aiškiai jaučiama meile autoriaus kūrybai.
Neretai šis rašytojas lyginamas su tokiais garsiais Vidurio Europos rašytojais kaip Milanas Kundera, Bohumilas Hrabalas ar Witoldas Gombrowiczius, o aš pridurčiau, kad jo kūrinių nuotaika, atmosfera labai primena ir Ota Pavelo kūrybą. Šios paralelės skaitant „Mano pirmoji savižudybė“ dar labiau sustiprėja, nes tiek Ota Pavelas, tiek Jerzy Pilch sugeba itin meistriškai supinti įsivaizduojamas istorijas su autobiografiniais motyvais, viską persmelkiant stipriais melancholiško liūdesio ir nostalgijos potėpiais.
Sunku pasakyti, koks tiksliausias apibūdinimas tiktų šiai knygai. Teoriškai ji – dešimties apsakymų rinkinys, tačiau visi jie tarpusavyje susiję, persipinantys, tad turbūt turėtume vadinti „Mano pirmoji savižudybė“ apsakymų romanu.
„Kai aplanko didžioji meilė, žmogui visuomet atrodo, kad pamilo gražiausią pasaulio moterį. Bet kai žmogus iš tiesų pamilsta gražiausią pasaulio moterį – tada gali papulti į bėdą“, – taip pradedama knyga. Nuo šių pirmųjų sakinių iki knygą pabaigiančio egzistencinio klausimo „Kur yra mūsų gyvenimas?“ telpa vieno žmogaus pasaulis, kuris čia dėliojamas iš įvairių perspektyvų, skirtingų gyvenimo etapų, nusakančių vis kitas emocines būsenas ir būties ženklus.
Tai tragikomiškas pasaulis, kuriame herojus jaučiasi ne visai tvirtai, kažkiek pasimetęs ir vis ieškantis atsakymų į egzistencinius ar elementarius gyvenimiškus klausimus
Šie pasakojimai sudėlioti ne chronologine tvarka, tad skaitydami juos šuoliuojame (nors šis žodis gal ir nelabai tinkamas, mat autoriaus pasakojimus geriausia skaityti lėtai, sugeriant žodžius ir leidžiant, kol tave persmelks pasakojimo atmosfera, juk, kaip sako knygos herojus: „Man galima prikišti viską, išskyrus greitumą“, p. 42) nuo autoriaus vaikystės iki dabartinių laikų, kai rašytojas Piotras – jau perkopęs 50 metų. Tad knygoje slenka liuteroniškos iš vaikystės atkeliaujančios tradicijos, rašytojo nepaliekančios net jam ir seniai palikus gimtąjį kraštą, neišvengiamais praradimais pažymėtos meilės istorijos, Tolstojaus, žaidžiančio šachmatais, vaizdiniai, literatūros reikšmė („Jaunystėje žmogus dievina Manną, Dostojevskį, Faulknerį, o truputį bodisi Zweigu, Čechovu arba Steinbecku. Į senatvę požiūris pasikeičia ir net apvirsta aukštyn kojom, p. 195), šeimos gyvenimo vaizdai – neretai labai skaudūs (apsakymas „Mano pirmoji savižudybė“).
Meilės istorijos čia pažymėtos netekties jausmu. Gražiausia pasaulio moteris tėra laikinas palaimos blyksnis gyvenime, Ainikė Čiau Čiau, labiau už rašytoją mėgstanti kitas moteris, turbūt tėra vaizduotės darinys, mokytojo meilė savo grožį netikėtai atskleidžiančiai pilkai mokinei – neišvengiamai pasmerkta, ir galbūt vienas iš būdų atsiriboti nuo to – įjungti toje radimų-praradimų karuselėje sarkazmo dozę („Gerai žinome, kad tylinti moteris – tai idealas. Tačiau nelygu kaip tylinti. Būna tylėjimas geranoriškas ir būna tylėjimas priešiškas. Tiksliau sakant: moterys, kurios tyli, skirstomos į tas, kurios tyli geranoriškai, ir tas, kurios tyli priešiškai“, p. 145).
Ir, žinoma, vienatvė. Kuri rašytojui yra kartu ir didžiulis skausmas, ir palaima, kurios sunku atsisakyti. Apsakymas „Skyrius apie sustingusį sėdintį siluetą“ – vienas nuoširdžiausių, tikriausių pasakojimų, ką iš tiesų reiškia jaustis vienam.
Šie pasakojimai dažniausiai lyriški, sentimentalūs, nostalgiški ir poetiški, tačiau autorius nevengia ir eksperimentų, įterpdamas absurdo elementų, o kartais stilistiką ir kardinaliai pakeisdamas – pavyzdžiui, „Mano kraštiečio rankraščiai“ – grubokas, su cinizmo gaidele.
Jau skaičiusiems Jerzy Pilch knygas puikiai pažįstamas jo humoro jausmas. Jis švelnus, šiek tiek graudus, ironija – ne gelianti, bet visų pirma nutaikyta į save. Tai tragikomiškas pasaulis, kuriame herojus jaučiasi ne visai tvirtai, kažkiek pasimetęs ir vis ieškantis atsakymų į egzistencinius ar elementarius gyvenimiškus klausimus.
„Mano pirmoji savižudybė“ – kūrinys pasiilgusiems lėto skaitymo malonumo, norintiems lukštenti kasdienybės epizodus, ieškant už jų gilesnių prasmių.
