Knygų naujienas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas rasite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Taip jau būna, kad neretai išties išskirtiniai romanai, išleisti lietuvių kalba, dėmesio, kurio jie tikrai nusipelno, taip ir nesulaukia. Tarkime, Winfriedo George'o Sebaldo „Išeiviai“, kuris, mano manymu, turėjo sulaukti kur kas daugiau atsiliepimų ir diskusijų. O kai kurios knygos, laimei, palieka ryškią žymę. Pavyzdžiui, taip nutiko su Michailo Šiškino „Laiškų knyga“, kuri iki šiol recenzuojama, pakliūna į asmeninius geriausių knygų sąrašus. Taip atsitiko ir su praėjusių metų pabaigoje leidyklos „Baltos lankos“ išleista Margaret Atwood knyga „Tarnaitės pasakojimas“. Knygoms skirtuose tinklaraščiuose ši knyga minima itin dažnai. Ir tai džiugu – malonu, kad rimtos, vertingos knygos, kurių leidimas leidykloms pastaruoju metu dažnai tampa itin rizikingu reikalu, taip įvertinamos.
Knyga išties išskirtinė. Tiek savo kalba, literatūriniu preciziškumu, tiek idėja ir niekaip nedingstančiu temos aktualumu. Ji išleista buvo dar 1985 metais, ir jau seniai pasaulyje pripažinta distopinės literatūros klasika, gretinama su George'o Orwello „1984“ ar Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, pagal ją sukurtas filmas, ši knyga analizuota įvairiais aspektais, ji sulaukė garbinimų ir draudimų. Nors ir smarkiai pavėluotai, tačiau dabar ji jau ir lietuvių kalba – ką gi, geriau vėliau nei niekada.
Knygoje mes nukeliami į totalitarinę Gileado respubliką. Tarnaitė Fredinė gyvena Vado ir Žmonos namuose, jos vienintelė funkcija – pagimdyti Vadui vaiką, nes respublikoje smarkiai sumažėjęs vaisingumas. Kiekvieną mėnesį Vadas kartu su Žmona ir Fredine pagal ritualizuotas taisykles bando pradėti vaiką, ir moteris žino, kad ji neturi daug laiko susilaukti atžalos. Tai – vienintelis galimas jos išsigelbėjimas.
Pagrindinis jausmas, kuris smelkia nuo pirmųjų knygos puslapių – šaltis
Gileado respublika – slogus, kaustančios baimės persmelktas pasaulis. Jame žmonės suskirstyti į kastas su taisyklėmis, kurių nesilaikymas griežtai baudžiamas. Slegia ne tik aprašomojo pasaulio siaubas, bet ir jame gyvenančių žmonių susitaikymas, jų suvokimas, kad ateities nėra. Žmonės čia nuasmeninti, vertinami pagal savo atliekamas funkcijas. Žinoma, aukštesnėse kastose esantys turi daugiau laisvių ir privilegijų, tačiau ir jų pasaulis rodomas kaip praradęs intymumą, artumo pojūtį. Pagrindinis jausmas, kuris smelkia nuo pirmųjų knygos puslapių – šaltis.
Autorės pasakojimas – neskubus, ir su Gileado respublikos istorija, jos taisyklėmis bei pačios Fredinės praeitimi mes susipažįstame pamažu. Uždaryta savo kambaryje, kuriame pašalintos bet kokios priemonės, galinčios padėti nusižudyti, Fredinė prisimena tuos laikus, kuomet dar gyveno su vyru Luku, augino vaiką. Ji prisimena, kaip staiga šalyje situacija ėmė keistis, kaip moterys virto vyrų nuosavybe, o vėliau režimas visus žmones suskirstė į kategorijas. Gileado gyventojai tapo žmonėmis be ateities ir su naikinama praeitimi. Tai – bejausmis pasaulis, kuriame tokioms kaip Fredinė tikslas yra vienas – išgyventi dar vieną dieną.
Autorės pasakojimo stilius – pabrėžtinai sausas, bejausmis, taip rašytoja dar labiau stiprina aprašomojo pasaulio tikroviškumo pojūtį. Skaitant dažnai apima stiprus nejaukumo jausmas – ir perskaičius knygą dar kurį laiką nepalieka klampus slogutis.
Knygoje autorė smeigia į įvairiausias socialines, politines visuomenės tamsumas, išryškina lyčių tarpusavio santykių stereotipus, ir dažnai skaitydamas suvoki, kad kai kas iš šio distopinio pasaulio nėra taip jau visiškai nerealu, o kai kurie dalykai egzistuoja ir dabar, tiesa, pridengiant įvairiais šydais. Ji taip pat priverčia susimąstyti, kiek totalitarinių užuomazgų savo viduje slepiame kiekvienas iš mūsų ir kaip elgtumėmės susiklosčius štai tokioms aplinkybėms. M.Atwood knygos finalą palieka atvirą, ir skaitytojas pats gali susikurti savo paties įsivaizdavimą, koks Fredinės ir visos respublikos likimas.
Ši knyga – daugialypė, jos kloduose galima rasti vienas kitą perklojančius metatekstinius sluoksnius, kuriuos iššifruoti dažnai nėra visai paprasta. Autorė pateikia įvairių kultūrinių, literatūrinių ar religinių nuorodų (iš jų ryškiausios biblinės užuominos), kurias skaitytojas gali interpretuoti savaip – pagal savo patirtį, išsilavinimą, sugebėjimą atpažinti. Esu tikras, kad tai ne vieno skaitymo knyga, ir jau dabar, ją perskaitęs, jaučiu, kad kažkokios nuorodos taip iki galo ir nesupratau, kad kažkokie simboliai dar liko nepastebėti knygoje. Šia prasme „Tarnaitės pasakojimą“ galime laikyti postmodernistiniu romanu, kurio esmę galima suvokti savo vaizdiniuose lyginant jį su kitais tekstais.
Šią knygą verta skaityti ne tik tam, kad užpildytumėte literatūrinio išsilavinimo spragas, bet ir tam, kad darkart permąstytumėte, jog žmogaus laisvė išties yra trapus dalykas, o knygoje aprašomas pasaulis nebūtinai yra tik distopija.
