Knygos recenzija. Mariaus Ėmužio „Partizanė“ – kodėl verta pažinti Moniką Alūzaitę

Laiku, kai susidomėjimas partizanais ir jų žygdarbiais yra gerokai išaugęs, skaitytojus pasiekė šiame kontekste unikalus kūrinys – tai Vilniaus universiteto istoriko Mariaus Ėmužio mokslinė studija „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“. Esame girdėję apie vyrus partizanus, tačiau apie moteris partizanes – gerokai mažiau. Ši knyga, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, žadina smalsumą savo plačiu žvilgsniu.
Mariaus Ėmužio knyga „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“
Mariaus Ėmužio knyga „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ / 15min nuotr.

Visų pirma, knyga dėmesį atkreipė tuo, kad jos specialiuoju redaktoriumi buvo istorikas Tomas Vaiseta, kurio anksčiau parašyta monografija apie Vilniaus psichiatrinę ligoninę „Vasarnamis“ tapo tikra literatūrine sensacija. Ši pagalba žadėjo, kad M.Ėmužis su moksline studija taip pat turi perspektyvos taikyti į plačią auditoriją. Ir bent aš manau, kad nesuklydau taip spėdamas.

Štai trys priežastys, kodėl verta į rankas paimti knygą „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“, kurioje pasakojamas vienos partizanės gyvenimas.

1. Išskirtinė asmenybė. M.Alūzaitė knygoje atsiskleidžia kaip įdomi ir unikali asmenybė. Į partizaninę kovą ji patraukė būdama abituriente, o prieš tai buvo prisijungusi prie pogrindyje veikusios organizacijos. Nors ji buvo kartu su partizanais, tačiau jos kova kitokia – ji kūrė ir platino partizanų leidinį „Malda girioje“. Tai buvo ne ką lengvesnė kova, nors pati M.Alūzaitė buvo pasirengusi bet kada žengti į kovos lauką.

M.Ėmužis pasakoja, kad M.Alūzaitė buvo meniškas, kūrybiškas žmogus. Tai išduoda išlikęs jos dienoraštis. Labai įdomu, kad šį dienoraštį rašė ne tik ji – panašu, kad ir kiti partizanai prisėdę jame palikdavo pastabų arba atsakymų į jo autorės mintis – tai stiprus pasakojimo akcentas.

Nors pati knygos herojė buvo tikrai išskirtinė savo pasiaukojimu Lietuvai, tačiau nestokojo ir abejonių dėl savo pasirinkimo. Čia istorikas M.Ėmužis brėžia įdomią liniją, vengia žmonių heroizavimo, priešingai – primena, kokie mes visi pažeidžiami galime būti.

M.Alūzaitė, bunkeryje pričiupta KGB agentų, bandė nusižudyti, kad nesuteiktų jiems galimybės tardymams ir išvengtų bandymų verbuoti bei šantažuoti. Knygoje atskleidžiama, kokią auką reikėjo paaukoti, norint tapti kovotoju už laisvę – toks pasirinkimas keldavo ne tik paties pasirinkimo autoriui pavojų, tačiau sunkesnį gyvenimą žadėjo ir draugams, šeimos nariams. Tik, regis, emociškai tvirta asmenybė gali žengti tokį žingsnį.

Apie moteris partizaninėje kovoje žinome gerokai mažiau, nei apie vyrus. Tad vien tai pačią knygos istoriją verčia unikalia, o pagrindinę heroję – išskirtine visame pasipriešinimo kovų kontekste. Nors knygoje sutinkame ir daugiau partizanių moterų, tačiau M.Alūzaitė buvo išskirtinė – per ją vedė tiesus kelias pas partizanų vadą Vladą Montvydą-Žemaitį, o tai nepaprastai domino KGB.

VIDEO: Viktoras Bachmetjevas: apie įsimintinus skaitinius ir rekomenduojamas filosofines knygas

2. Platus kontekstas. Nors knygoje dažniausiai sutinkame M.Alūzaitę ir savotiškai nuo jos atsispiriama kalbant apie Žemaičių apygardos partizanus, tačiau knygoje paliečiamas gerokai platesnis pasipriešinimo kovos kontekstas. Knygos autorius, istorikas M.Ėmužis sako, kad M.Alūzaitės istorijos negalima papasakoti nekalbant bendrai apie partizanus – tik taip suvokiamas kovos mastas, kaip buvo kovojama ir kuo rizikuojama.

Tad knygoje atsiveria ne tik M.Alūzaitės ir jos brolio kelias į partizanus, bet ir vado Vlado Montvydo-Žemaičio, Rimos Lukšaitės-Kurapkos, vokiečio Gerhardo Nicpono-Juozo ir kitų Žemaitijos partizanų bei ryšininkų, rėmėjų istorijos. Visi jie buvo susaistyti artimais saitais, visi kartu bijojo įkliūti KGB, nes nė vienas iš jų nežinojo, ar gebės atlaikyti tardymus bei nepalūš, neišduos kovos bičiulių.

Šiose istorijose M.Ėmužis brėžia įdomų paveikslą, kad ne tik partizanai buvo kovos prieš sovietus viršūnėje. Neretai šioje kovoje vienais svarbiausių žmonių būdavo laisvėje likę bendražygiai – tie, kurie gebėdavo pernešti informaciją, platinti partizaninę spaudą bei paslėpti, pamaitinti, padėti partizanams išgyventi. Knygoje apstu istorijų ir detalių, kaip partizanų rėmėjus KGB sekė bei norėjo pričiupti, kad vėliau galėtų šantažuoti – jie buvo pats tiesiausiais kelias į partizaninės kovos slopinimą.

Į kiek mažiau nei 180 puslapių sutraukti bei aiškiai ir argumentuotai papasakoti bene pagrindinius kovos su sovietais akcentus – sunkus ir daug jėgų reikalaujantis darbas, kurį, regis, M.Ėmužis puikiai atliko. Vertinu tai kaip skaitytojas – istorikų diskusijas paliekant nuošalyje jiems patiems.

Dovaldės Butėnaitės nuotr./Marius Ėmužis
Dovaldės Butėnaitės nuotr./Marius Ėmužis

Beje, kalbant apie argumentus, knygoje į akis krinta tai, kad autorius nesiima vertinti situacijų – jis kalba mokslinės studijos tonu, išlieka nuošalyje, o jei imasi interpretacijų, prieš tai įspėja, kodėl esąs priverstas tai daryti. Gebėjimas objektyviu žvilgsniu pažvelgti į partizanus ir kovą už laisvę – labai svarbus, padedantis išlaikyti neutralų toną, nekuria heroizmo iliuzijos. Tad net ir knygoje sutinkamas įgėlimas patiems partizanams iš M.Ėmužio – savalaikis ir objektyvumą išlaikantis akcentas.

Nereikia pamiršti ir kitų įdomių akcentų – istorikas atskleidžia, kaip partizaninėje kovoje buvo skirstomos pareigybės, gyvenimo bunkeryje subtilybės, kaip partizanai kurdavo savo slapyvardžius ir t.t. Išties tai plati partizanų laikmečio apžvalga, nors iš esmės kalba tik apie Žemaičių apygardą.

3. Lyg trileris. Istorinio konteksto apgaubta knyga – lyg trileris. Čia persismelkia KGB darbo metodai, verbavimo šnipinėti schemos, bendražygių ir bičiulių išdavystės arba priešingai – vedžiojimas KGB pareigūnų už nosies. Visoje pasipriešinimo kovoje to netrūko, o šios kovos elementai ne tik atskleidžia, koks buvo tikrasis sovietų veidas, tačiau ir verčia krūpčioti, kokių metodų buvo imamasi, kaip buvo bijoma partizanų.

Skaitant knygą gali pasijusti lyg verstum trilerio su nesibaigiančiomis persekiojimo lenktynėmis puslapius. Tačiau tuomet sustoji ir nejučia sugrįžti į realybę bei suvoki, kad visas pasakojimas nėra fikcija – tai tikri įvykiai. Tuomet gerklėje atsiranda gniutulas, kurio negali nuryti, atsiranda gailestis partizanams ir pasišlykštėjimas tais, kurie juos išdavė bei medžiojo.

Šias literatūros sukeltas emocijos papildo knygoje publikuojamos nuotraukos. Tiesa, jų nėra daug, tačiau jos labai išraiškingos: istoriją, kaip partizanai gebėdavo išlikti nepastebėtais dienos metu, papildo moterimis persirengusių partizanų nuotrauka arba slaptai nufotografuota partizanų ryšininko Kazio Stončiaus sodyba, iš karto kelianti mintis, kokie buvo persekiojimo mastai. Tačiau bene labiausiai akį traukia dvi fotografijos. Viena jų – iš baudžiamosios bylos ištraukta M.Alūzaitės fotografija, kurioje ji stovi nukirptais plaukais, primerktomis akimis, ką tik kiek sustiprėjusi po bandymo nusižudyti, kad nepatektų į KGB gniaužtus. Antra, partizanų būrys, kurio kiekvieno narys yra pažymėtas skaičiumi – galima tik įtarti, ką sovietų saugumas planavo numeriais nuotraukose žymėdamas partizanus.

Knyga persmelkta įtampos, tad ją pradėjus skaityti – sunku atsitraukti. Tikiu, kad ji turėtų patraukti akį ne tik tų skaitytojų, kurie domisi Lietuvos istorijos temomis bei partizanais, bet ir tų skaitytojų, kurie nori artimos istorijos, papasakotos ne nuobodžiai, o įtraukiančiai. Ir nors tai mokslinė studija, tačiau M.Ėmužis kalba struktūruotai, aiškiai, tad nesunku keliauti knygos puslapiais.

Pabaigai. „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ – skaudi knyga, savyje turinti daug liūdesio. Ji mums primena, ką turėjo išgyventi Lietuva, kad taptų tokia, kokia yra dabar. Bet svarbiausia, kad ši knyga kalba apie žmones, kuriuos lengva pamiršti – partizanus ir istoriją, kuri po truputį grimzta į vis tolstančios istorijos puslapius.

Šiame pasakojime M.Alūzaitė pasirodo kaip atspirties taškas, nuo kurio galima papasakoti Žemaičių apygardos užkulisius. Apygardos, kuriai vadovavo Vladas Montvydas-Žemaitis. Kartu šis pasakojimas yra priminimas ir nuoroda, kad ne tik partizanai kovojo už laisvę. Tai knyga, kuri įkvepia tikėti ateitimi, nes būtent tikėjimas M.Alūzaitę ir vedė į priekį. Tikėjimas, kad Lietuva bus laisva, kad negalima nustoti kovoti. Tad šioje knygoje, nors ji yra emociškai nelengva, atsiveria ir optimizmo spindulys, kalbantis mums apie gebėjimą susitelkti dėl bendrų tikslų, žmogiškąsias pastangas kurti geresnį rytojų, tikėti, kad viskas yra įveikiama. O visko priešakyje matome to pavyzdį – partizanę M.Alūzaitę.

Šia knyga M.Ėmužis, regis, puikiai parodo, kad tokio žanro kūrinių Lietuvoje galėtų būti ir daugiau. Tai atveria ne tik kelią į mūsų pačių istorijos pažinimą, tačiau ir naikina klišes, kurias kasdienybėje vis dar sutinkame.

VIDEO: Knygų TOP 8: kova už gamtą, kelionė į tamsą ir ramybės paieškos chaoso pasaulyje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų