Žinoma, pristatant kiekvieną šiaurietiškojo detektyvo autorių, dabar neišvengiamai minima ir „Tūkstantmečio“ trilogijos autoriaus Stiego Larssono pavardė. Taip atsitiko ir su A.Indridasonu, kuris pristatomas kaip autorius, tęsiantis S.Larssono kūrinių tradicijas. Panašumų neabejotinai yra, tačiau bent jau man „Užnuodytas kraujas“ panašesnis į kito žymaus trilerių autoriaus Henningo Mankellio knygas.
Šios knygos siužetas – Reikjaviko detektyvas Erlenduras atvyksta tirti, regis, niekuo neišsiskiriančio nusikaltimo. Savo bute pelenine nužudomas žmogus, ir iš pradžių atrodo, kad tai – netyčia užklydusio nusikaltėlio darbas, o aiškaus motyvo nėra. Tačiau nagrinėjant šį įvykį aiškėja, kad nusikaltimas slepia kitas tamsias paslaptis. Nužudytasis Holbergas anksčiau buvo išprievartavęs moterį, tačiau nuteistas nebuvo. Pamažu gijos ima vesti į Genetinių tyrimų centrą, ir detektyvinė istorija išauga į sudėtingą persikertančių istorijų voratinklį.
Detektyvinė mįslė šioje knygoje sprendžiama leidžiantis į detales, ji turėtų patikti tiems, kas mėgsta, kai knygose gana kruopščiai aprašomi policijos procedūriniai dalykai. Įtampa auginama pamažu, mįslių įminimas neatrodo „pritemptas“. Džiugu tai, kad knygoje vengiama trileriams ir detektyvmas taip būdingų klišių, pabaiga atrodo netikėta, kartu paliekanti ir vietos apmąstymams.
Iš kitų panašių romanų jis išsiskiria ypatinga, šiaurietiška melancholiška nuotaika. Beveik visą laiką lyja, tamsa lauke sutampa su purvinais tiriamais dalykais. Ką jau ką, bet kurti niūrią atmosferą autorius sugeba.
„Užnuodytama kraujyje“ atskira siužetinė linija (kaip ir įprasta taip vadinamajame „skandinaviškų trilerių“ žanre) – sudėtingas detektyvo asmeninis gyvenimas, kuris labiausiai atsiskleidžia jo santykiuose su dukra narkomane. Tiesa, bent jau man užkliuvo kelios šalutinės siužetinės linijos, kurios taip ir nebuvo išvystytos iki galo – pavyzdžiui, iš savo vestuvių pabėgusios nuotakos istorija. Gali atrodyti, kad tai – bandymas į visumą įterpti dar ir to paties S.Larssono nagrinėtą smurto prieš moteris, seksualinio išnaudojimo šeimoje temą, tačiau pritrūkta minties, kaip tai išvystyti iki galo. Knyga, sprendžiant pagal tai, kiek temų užgriebta, galėjo būti ir kur kas didesnės apimties – turime kad ir tą patį „Tūkstantmetį“, kur šimtai puslapių praryjami vienu prisėdimu. Manau, „Užnuodytas kraujas“ galėjo išsivystyti į dar sudėtingesnio turinio romaną.
Knyga neabejotinai rekomenduojama visiems H.Mankellio gerbėjams, kurių mūsų šalyje yra nemažai. Islandų rašytojas tikrai nusipelno tokio paties dėmesio, ir tikiuosi, kad ši, pirmoji, autoriaus knyga nebus paskutinė, išversta į lietuvių kalbą.
