Christine Mangan – literatūros daktarės laipsnį įgijusi rašytoja, kuri savo karjerą pradeda būtent šia, neseniai į lietuvių kalbą išversta knyga „Naktis virš Tanžero“. Debiutantės sėkmės pripažinimą liudija tai, kad teises į šį kūrinį jau įsigijo George’o Clooney kompanija „Smokehouse Pictures“, o viena iš planuojamo filmo žvaigždžių – garsioji aktorė Scarlett Johansson. Nenuostabu, kad kūrinys susilaukė nemažai dėmesio visame pasaulyje, nes net ant lietuviškojo knygos viršelio puikuojasi daug žadantis Joyce Carol Oates atsiliepimas, kad „Naktis virš Tanžero“ – tai „Hitchcocko filmo vertas siužetas“. Tačiau ar garsiojo režisieriaus Alfredo Hitchcocko fanai išties bus pamaloninti knyga?
Trileris „Naktis virš Tanžero“ pradedamas prologu, kuriame pasakojama, kaip trys vyrai iš vandens ištraukia negyvėlį Ispanijoje. Vėliau pasakojimas tęsiasi ligoninėje, kurioje neįvardijamas personažas kalbą apie ją – paslaptingąją moterį. Taip knygos autorė skaitytoją įvilioja į paslapties tinklą.
Pirmame skyriuje rašytoja Ch. Mangan mus nukelia į 1956-ųjų metų Maroką. Egzotiškame Tanžere su vyru apsigyvenusi Alisa Šipli gyvena užsisklendusi, bijodama iškelti koją iš namų, tačiau atrodo, kad ji pati pasirinko tokį gyvenimo būdą ir to jai pakanka. Tačiau rutiną vieną dieną sugriauna prie namų durų pasirodžiusi Beningtono universiteto laikų kambariokė Liusė. Vis dėlto Alisa nedžiūgauja, o, regis dar labiau sunerimsta, nes būtent ji, Liusė, buvo jos naujo gyvenimo ir pabėgimo į kitą kontinentą priežastis.
Nuo pat pirmųjų knygos skyrių rašytoja supančioja skaitytoją paslapties tinkle – prasitaria apie mįslingą įvykį paskutiniais studijų metais. Autorė beveik pusę knygos vedžioja skaitytoją už nosies, nė žodelio neprasitardama, kas įvyko prieš daugiau nei metus ir kas sugriovė merginų draugystę. Užsimena, tačiau leidžia skaitytojui tik spėlioti, pametėdama tik praeities nuotrupas, be jokių tikslių detalių.
Nuo pat pirmųjų knygos skyrių rašytoja supančioja skaitytoją paslapties tinkle – prasitaria apie mįslingą įvykį paskutiniais studijų metais.
Sunku net įvardinti, kas labiau išlaiko įtampą knygoje: autorės istorijos mistiškumas ir praeities detalių nuslėpimas ar tuometinė situacija Tandžere, kai Marokas buvo ant nepriklausomybės paskelbimo ir išsivadavimo iš Prancūzijos priespaudos slenksčio. Nors rašytoja neskiria pernelyg daug dėmesio revoliuciniam fonui, tačiau atmosferą kuria taip, kad bet kuriuo metu gali nutikti kas nors neprognozuojamo.
Kaistant tiek įvykiams šalyje, tiek situacijai tarp merginų, atrodo, kad oras Tandžere taip pat tirštėja, primindamas kitą daugybės dėmesio susilaukusį trilerį „Sausra“. Jane Harper ir Christine Mangan knygų atmosfera tokia panaši, kad skaitant neįmanoma jų nelyginti, vis svarstant, ar „Nakties virš Tandžero“ knygos kulminacija bus panaši į H. Harper trilerį. Įdomu ir tai, kad kritikai visame pasaulyje lygina šį kūrinį su kitais daug dėmesio susilaukusiais psichologiniais trileriais – „Mergina traukiny“ ir „Dingusiąja“. Kodėl? Skaitant rekomenduojama susikoncentruoti į pagrindinius knygos herojus, jų veiksmus ir veiksmų rezultatus bei psichologinę šių sprendimų reikšmę, kad, kaip ir žymiuosiuose trileriuose, būtų galima įminti istorijos mįslę.
„Naktis virš Tanžero“ – lengvas, neįpareigojantis pasakojimas, kuriame nėra didžiulių siužeto vingių. Kūrinyje neįmenama paslaptis, nes kiekvienas akylas skaitytojas gali nuspėti merginų didžiąją paslaptį. Ar galima visiškai nuspėti pabaigą? Ne. Knygos istorija pasakojama iš abiejų merginų, Alisos ir Liusės, perspektyvų. Šis dvigubas pasakojimas klaidina skaitytoją, jam net nenujaučiant, kuri mergina kalba tiesą, o kurios „tiesa“ – vaizduotės padarinys.
Dvigubas pasakojimas klaidina skaitytoją, jam net nenujaučiant, kuri mergina kalba tiesą, o kurios „tiesa“ – vaizduotės padarinys.
Nenuostabu, kad ir abiejų merginų asmenybės yra visiškai priešingos – kontrastai tarp jų įveda į tam tikrą grobio ir plėšrūno žaidimą. Merginos skirtingos, bet tarp jų yra ir panašumų: jos abi kamuojamos psichologinių ligų, sudėtingos vaikystės bei paslapties, kuria dalijasi.
Įdomu tai, kad pasakojant abiem merginoms (istorija visad pasakojama pirmuoju asmeniu), iš pradžių sunku suvokti, kuri šioje situacijoje yra „gerietė“, o kuri – „blogietė“, nes abi merginos atrodo nepatikimos. Kartais neaišku, kuri mergina įsivaizduoja, o kuri pasakoja tikrąją istoriją. Pavyzdžiui, Alisa pastebi, kad Liusė dėvi jos rūbus, jos aksesuarus, bet gal tai tik vaizduotės vaisius? O galbūt tai Liusės būdas atkreipti į save dėmesė arba noras susitapatinti su Alisa ar net bandymas ja tapti?
„Naktis virš Tanžero“ – tai knyga apie draugystę, kuri degina, kurios per daug, kurios neįmanoma ištverti. Tai taip pat knyga apie manipuliaciją ir žmonių egoizmą. Patiks tiems, kuriems patinka įsiskverbti į personažų mintis ir jų psichologiją, bandant paaiškinti jų veiksmų priežastis.
