Naomi Alderman – britų rašytoja, pirmąjį savo kūrinį „Disobedience“, pasakojantį apie ortodoksų žydų bendruomenę iš rabino lesbietės dukters perspektyvos, išleidusi dar 2006 metais. Nors ir prieštaringai vertinamas, tačiau kūrinys susilaukė nemažai dėmesio – „The Sunday Times“ 2007 metais paskelbė N.Alderman jaunąja metų rašytoja, o „Waterstones“ įtraukė ją į 25-ių ateities rašytojų sąrašą.
Po šios sėkmės 2010 metais buvo išleistas antrasis romanas „The Lessons“, o 2012 metais – „The Liars‘ Gospel“. „Galybė“ – ketvirtasis rašytojos kūrinys, kurio idėjomis kūrėja dalinosi su tuometine savo mentore „Tarnaitės pasakojimo“ rašytoja Margaret Atwood. Romanas pirmiausia 2016 metų lapkritį buvo išleistas Jungtinėje Karalystėje, o kitais metais – Amerikoje.
2017 metais „Galybė“ pelnė „Bailey‘s Women‘s Prize for Fiction“ apdovanojimą, metų knyga ją paskelbė „New York Times“, „Washington Post“, „NPR“, „Entertainment Weekly“ bei „LA Times“, o „Amazon“ planuoja išleisti serialą, paremtą šiuo kūriniu. Taip pat ši knyga 2017 metais tapo mėgstamiausia buvusio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Baracko Obamos knyga. Šiuo metu kūrinys yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. „Galybė“ – pirmasis N.Alderman romanas, išleistas lietuvių kalba.
Knygos siužetas toks: Antrojo pasaulinio karo metais, remiantis atliktais bandymais, buvo išrastas skystis, pavadintas „Angelu sargu“. Šis skystis vėliau pateko į vandens telkinius visame pasaulyje, metams bėgant pasiekė tam tikrą koncentracijos lygį, kuris nulėmė moterų elektros galių išsivystymą. Paauglės viena po kitos savo delnuose pajunta elektros galią, o vėliau paaiškėja, kad visa tai dėl jų krūtinėje turimų sruogų. Merginos savo atradimu dalinasi viena su kita, taip padėdamos pažadinti jose esančią galią, o vėliau perduoda tai ir vyresnėms moterims.
Pamenate G.Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame visa valdžia ir galia priklauso gyvuliams? Šįkart galia ir valdžia priklauso moterims.
Pamenate G.Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame visa valdžia ir galia priklauso gyvuliams? Šįkart galia ir valdžia priklauso moterims. Fiziškai stiprioms moterims, kurios daugiau nesitaikstys su smurtu, prievarta bei žiaurumu.
„Galybė“ pradedama ir baigiama dviejų draugų – Neilo ir Naomi – susirašinėjimu laiškais (kuriuose Naomi yra lyg rašytojos Naomi Alderman prototipas). Neilas – rašytojas, o Naomi asmuo, kuriam patikėta perskaityti ir pakomentuoti romaną. Tačiau nuo pat pradžių galima pajusti, kad kažkas ne taip, netgi jų charakteriai kuriami priešingi: Neilas – lėtas, flegmatiškas, vis atsiprašinėjantis, o Naomi – drąsi, su labai išraiškinga kalba.
Pavyzdžiui, Neilas laiške rašo: „Parašiau siaubingai nejaukių dalykų apie Motiną Ievą... bet juk visos žinom, kaip būna! Juk tikrai niekas per daug nesusisielos... <...> Taigi – atleisk, jau užsičiaupiu. Nenoriu tavęs paveikti – tik perskaityk ir pasakyk, ką manai.“, o Naomi jam atrėžia: „Pastebėjau, kad įtraukei scenų su vyrais kariškiais, vyrais policininkais ir „nusikaltėlių vaikinų gaujomis“, kaip ir žadėjai, išdykėli tu! <...> Manau, man visai patiktų toks „vyrų valdomas pasaulis“, apie kurį pasakojai. Juk tikrai būtų gailestingesnis, rūpestingesnis ir – galima taip sakyti? – seksualesnis negu dabartinis mūsiškis“.
Vėliau prasideda pati „Galybės“, o gal geriau pavadinti apokalipsės istorija, kai pasaulį pradeda valdyti moterys. Šis susirašinėjimas laiškais primena tarsi pasakojimą pasakojime, o didžiausią įspūdį palieka tai, kai paskutiniuose puslapiuose Naomi pasiūlo išleisti Neilui šią istoriją prisidengiant moters pavarde. Ir tada tampa aišku, kad tai tas pats Naomi Alderman sukurtas pasaulis. Neilo pasakojimas – tai tarsi bandymas įsivaizduoti, kaip atrodė pasaulis anksčiau, prieš įvykstant revoliucijai. Šiai istorijai sustiprinti Neilas į romaną įdeda tam tikras iliustracijas relikvijų, simbolizuojančių tai, kas įvyko prieš daugybę metų. Romanas parašytas prabėgus tūkstančiui metų po paslaptingų įvykių kitame, šios knygos pasaulyje, tačiau labai artimame mūsiškiui.
Naomi Alderman „Galybė“ – tarsi uždelsto veikimo bomba, skaičiuojanti šįkart ne paskutines likusias sekundes, o metus iki didžiojo įvykio. Knyga suskirstyta į metų tarpus, taip pabrėžiant, kaip situacija kito praėjus tam tikram laiko tarpui. Kalbant apie romano vietovę, geografiškai kūrinys aprėpia didžiąją dalį pasaulio: Šiaurės Ameriką, Europą, Vidurio Rytus. Skaitant galima įžvelgti kultūrinius skirtumus, kurie tik įneša spalvų, nes nenuostabu, kad moterų priespauda daug didesnė Saudo Arabijoje nei Amerikoje, todėl jos ir priešinasi daug stipriau, jose daugiau susikaupusio pykčio bei pagiežos po to, kai įgauna paslaptingųjų galių.
Knyga pasakojama keturių pagrindinių personažų lūpomis: Elės, vėliau pasivadinusios Motina Ieva, kietuolės Roksės, politikės Margo bei Tundės, vienintelio knygos vyro. Visi keturi knygos herojai dinamiški – savaip įdomūs bei savaip žavintys. Tačiau taip pat galima teigti, kad knygos personažai yra lyg atskiros potemės vystant pagrindinę knygos temą apie galią pasaulyje. Pavyzdžiui, politikei Margo būtų galima priskirti galybę ir valdžią, Roksei – galybę ir nusikalstamumą, Elei – galybę ir dvasingumą, o vieninteliam knygos vyrui Tundei – galybę ir priespaudą. Taip suskirsčius personažus įžvelgiama visuma to, kaip šiame distopiniame romane rašytoja Naomi Alderman apibrėžia galybę.
Stipriausias kūrinio personažas Elė arba Motina Ieva paliečia vieną opiausių šiandienos temų – religiją. Elė įtikina kitas moteris esanti išskirtinė, tarsi pranašė, tarsi Dievybė, skleidžianti naują religiją, lygindama savo idėjas su krikščionybe: „Jums sakė, kad vyrai karaliauja moterims taip, kaip Jėzus karaliauja Bažnyčiai. Bet aš jums sakau, kad moteris karaliauja vyrui taip, kaip Marija rodė kelią mažajam sūneliui – švelniai ir su meile. Jums sakė, kad jo mirtis nuplovė nuodėmę. Bet aš jums sakau, kad niekieno nuodėmės nėra nuplautos, jei jie neprisideda prie didžiojo darbo: kurti pasaulyje teisingumą“.
Remdamasi sustabarėjusia religija, ji žingsnis po žingsnio pradeda ją keisti: „Po vakarienės Motina Ieva truputį paaiškina Šventąjį Raštą. Jos susiranda tokias Šventojo Rašto vietas, kurios joms tinka, o kas netinka – perrašo“. Šis procesas panašus ne į naujos religijos kūrimą, bet į kultą, prisidengiant religija. Tiesiog keista, kad moterys labai greitai pradeda viena po kitos jungtis prie šio naujojo kulto. Ar tai yra šiandieninis dvasiškumas, kai ieškomės paguodos ten, kur palankiau mums? Ar tiesiog greitai pasiduodame masiniam fanatizmui?
Kitas įdomus šios potemės aspektas yra tas, kad rašytoja skaitytojams pakiša idėją, kad Dievo apibrėžimas yra gana miglotas ir visada nukreiptas į vyriškąją lytį ir tik šios lyties atstovai gali lydėti žmoniją į nušvitimą. Šis išvedžiojimas iškelia tokius retorinius klausimus: ar Dievas gali būti moteris, o gal kiekvienas suprantame Dievą skirtingai? Galbūt jis kreipiasi į mus skirtingai?
Nors Elė ir girdi galvoje balsus, kuriais ji vadovaujasi bei skelbia savo „pranašystes“, šiuolaikiniame pasaulyje ji labiau panaši į šizofrenikę, įtikėjusia paslaptingu balsu bei savo tiesomis. Skaitant „Galybę“ jos kultas piktina ir stebina, nes pabrėžia vieną nerašytiną tiesą – šiame pasaulyje išgirsti tie, kurie rėkia garsiau bei daugiau šmėžuoja socialiniuose tinkluose. Toks šiuolaikinio pasaulinio ironizavimas per „religinę lyderę“ tik dar labiau pabrėžia „galios“ sąvoką šiuolaikiniame pasaulyje.
Knygoje lyg ir netiesiogiai iškeliamas klausimas, kokia turi būti „tikra moteris“? Susidaro įspūdis, kad tos moterys, kurios žudo ir prievartauja vyrus, dabar tampa tikromis moterimis. Taip, kaip mes turime susidarę nuostatą apie tikrus vyrus – tvirtus, nepalaužiamus. Tikrus šeimos galvas, kuriems jų žmonos turi paklusti bet kurioje situacijoje. Tačiau knygoje nutinka taip, kad kai kurie vyrai taip pat turi sruogas, kuriomis gali naudotis. Pavyzdžiui, Margo dukra, kuri pati nėra labai stipri, turi draugą, kuris lyg ir mergaitiškas, o vėliau pasirodo, kad turi sruogą. Ar seksualinė pakraipa gali daryti įtaką tavo galiai? Įdomus rašytojos manevras, tačiau ne iki galo išpildytas. Margo dukra šmėžuoja visoje knygoje, bet nėra jokio išsamesnio paaiškinimo apie seksualinę pakraipą, nors idėja gan ir įdomi.
Daugiasluoksniškumas – šios knygos variklis. Šią knygą galima skaityti dvejopai: paviršutiniškai, kai dėmesys skiriamas tik įvykiams, aprašomiems knygoje, arba skaitant tarp eilučių, kada skaitytojas susikoncentruoja į rašytojos paslėptas žinutes, kurias nori perduoti ši knyga. Pavyzdžiui, skaitant paviršutiniškai, galima teigti, kad knyga feministiška, tačiau ar tikrai? Ar rašytoja tik nehiperbolizuoja galybės idėjos, kai nesvarbu, kurios lyties asmeniui ji suteikiama, tačiau jei ji patenka į blogas rankas – lauk nemalonumo.
Pagrindinis „Galybės“ klausimas – ar kiekvienas gali susitvarkyti su jo rankose esančia galia?
Pagrindinis „Galybės“ klausimas – ar kiekvienas gali susitvarkyti su jo rankose esančia galia? Moterys susidoroja su smurtautojais, prievartautojais, tačiau ar jos tampa geresnės? Ši knyga yra ne apie lytį, bet apie žmogų ir, kaip jam kuo toliau, tuo labiau trūksta humanizmo. „Kada egzistuoja galia? Tik tą akimirką, kai ja pasinaudojama“, – teigiama knygoje. Skaitant ir perskaičius iš galvos vis nekrenta mintis, kodėl visada, kai žmonės įgyja galios, jie nežino, kaip su ja elgtis? Kodėl galia juos apakina? Klausimų daug, tačiau visi labiau retoriniai. Šioje knygoje aukos ir skriaudėjai susikeičia vietomis, ir nei vienų, nei kitų negalima skirstyti į gerus ar blogus.
„Galybė“ – tai kūrinys, kuris paliks įspūdį, ir nesvarbu, teigiamą ar neigiamą. Skaitant galima pykti, stebėtis, o vėliau apie jį kalbėtis draugų rate. Knyga – tai iškreiptas mūsų pasaulio vaizdas, kuriame per padidinamąjį stiklą išryškinamos tikrosios problemos: garbės troškimas, savanaudiškumas, galybė, vadžia bei iškreiptas dvasingumas. Šiai knygai reikia laiko sugromuliuoti – apie ją sunku papasakoti iš pradžių, tačiau ji – provokuojanti diskusijas knyga.
