Rašytojas šiuo metu yra lyginamas su pasaulyje plačiai žinomais rašytojais, tokiais kaip Charlesas Dickensas ir Johnas Irvinas, o su būsima knygos ekranizacija siejamos tokios kino žvaiždės kaip JJ Abramsas ir Meryl Streep. Taigi, kur slepiasi romano laimės paslaptis?
Romano veiksmas prasideda nuo pagrindinės siužeto linijos, didžiosios kulminacijos, kuri knygoje vėliau yra detaliai paaiškinama, sudedant visus taškus ant i. Romano siužetas, kaip gali pasirodyti kai kuriems skaitytojams, plėtojamas taip detaliai, kad skaitančiajam nieko nereikia interpretuoti ar pergalvoti, viskas tiesiog gardžiai pateikta ant lėkštutės.
2011-ieji metai. Pagyvenusi moteris, sėdinti ir skaitanti knygą parke, staiga užpuola su palyda pro šalį žygiuojantį gubernatorių Pakerį. Žiniasklaida netilsta – ši moteris yra mokytoja; 1968 metais ši hipė užfiksuota proteste Čikagoje; pasklina gandas, kad ji buvo ne tik hipė praeityje, bet dar ir prostitutė.
Kartais mes darome sprendimus. Kartais sprendimai pasirenka mus.
Kartais mes darome sprendimus. Kartais sprendimai pasirenka mus. Samuelis Andersonas – universiteto dėstytojas, paslapčia įsimylėjęs kompiuterinius žaidimus. Nuobodus ir niekuo neišsiskiriantis gyvenimas, erzinantys studentai. Taip pat į nugarą alsuojanti „Amerikos svajonės“ būti sėkmingu fiasko – jaunystėje daug žadantis rašytojas, kuris jau dešimt metų negali parašyti romano, o jo leidėjas dėl sutarties neįvykdymo planuoja paduoti jį į teismą. Tiesiog gyvenimas be ateities prošvaisčių.
Turbūt visas Samuelio gyvenimas taip ir būtų prabėgęs, jei ne vieną dieną iš advokato sulauktas skambutis. Pokalbio metu advokatas apipila Samuelį įvairiausiais faktais apie jo motiną, kurių vyras niekada nėra girdėjęs. Jei to dar būtų negana, advokatas paprašo Samuelio parašyti laišką teisėjui su paaiškinimu, kodėl jo motina nenusipelnė sėsti už grotų. Samuelis atsisako. O kas to nepadarytų po dvidešimties metų, kai motinos šešėlis išdygsta iš niekur?
„Niksas“ – tai lyg Samuelio Andersono romano pabaigoje rašoma knyga apie jo motinos gyvenimą – ieškant suvokimo apie mamos poelgius, atleidimą ir empatiją. Kaip ir „Nikse“, taip ir jo romane, jis nepamiršo visų antraplanių personažų: tėvo, iš Norvegijos į Ameriką atvykusio senelio, vaikystės draugo Bišopo ir jo sesers Betanės, mokyklos direktoriaus, Elisės, teisėjo ir Pvnadžo bei studentės Lauros Potsdam.
Romane nemažai veikėjų, kurių kai kurie atrodo net nelabai reikalingi. Pavyzdžiui, Samuelio studentė Laura ar kompiuteriniais žaidimais apsėstas Pvnadžas. Žinoma, šie personažai prideda tam tikro prieskonio knygai, gvildendami gana opias problemas – priklausomybė ir sukčiavimas, tačiau, regis, jų nebuvimas skaitytojo nebeblaškytų ir leistų lengviau sutelkti dėmesį į pagrindines knygoje nagrinėjamas temas.
Įdomu tai, kad knygos pradžioje visų moteriškosios lyties personažų portretai piešiami negatyvūs – skaudinantys kitus ir galvojančius tik apie savo gerovę, o vyriškieji, atvirkščiai, – nuskriaustieji. Tačiau galiausiai moterys yra išteisinamos, o vyrai pasirodo ne tokie ir nuskriausti, kaip rodėsi iš pirmo žvilgsnio.
Knygos siužetas mėtosi tarp praeities įvykių ir dabarties išgyvenimų, 1968-ųjų Čikagos riaušių, Irako karo ir Norvegijos Antrojo pasaulinio karo metų vietovių, taip detaliai pasakojant visų romano personažų gyvenimus – kodėl jie yra tokie, kokie yra. Kiek skirtingų veikėjų, tiek jų istorijų – ir visos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo gan gražios, slepia liūdną priešistorę. Toks autoriaus šokinėjimas per laikus yra tarsi pasiteisinimų ieškojimas, nebekreipiant dėmesio į rezultatą, bet vis bandant įteigti, kad tam buvo svarbi priežastis – psichologinė trauma, nepasisekimas, nepripažinimas ar nesusipratimas.
Ne visų herojų sprendimai yra pateisinami, ir tam į istoriją įvedama skandinaviška namų dvasia – Niksas. Pasisekimo ar pripažinimo troškimas, meilės troškulys. Bet kaip Samueliui vaikystėje paaiškino mama: „Tai, ką labiausiai myli, vieną dieną tave smarkiausiai įskaudins“. Jėgos troškimas, meilė ir pripažinimas – tai mus stumia į savo niksų paieškas.
Taigi, kokia buvo rašytojo Nathano Hillo sėkmės paslaptis? Suplakti į vieną romaną daugybę veikėjų, apgaubti juos istorijos šydu, nagrinėjant gyvenimiškus nuosmukius ir bandant ištesinti bei paaiškinti herojų poelgius, visą tai apipilant žiupsneliu ironiškumo.
