Šlovės šleifas atklysta iš svetur – romanas nominuotas „Man Booker“ premijai. Galvoju, kad nieko per daug naujo nepasakysiu ir net truputį apmaudu. Tačiau ryžtuosi rašyti, jausdama labai savotišką reikmę – išliudyti lėtumą.
Net pačiai netikėtai vis labiau tampu įvykių žmogumi. Gal kad mūsų dabartinė kultūra suponuoja tą įvykiškumą. Net išdrįsčiau teigti, kad dabartinė kultūra yra įvykio kultūra. Nustebinkit, intriguokit, prikaustykit dėmesį. Supinkit protą ir širdį, kad lengvai neatpaniočiau. Duokit intriguojantį siužetą, o paskui jį nušaukit. Neturiu nieko prieš įvykius. Gal tik tai – kaip sunku išbūti be jų. Leiskit nukrypti ir iliustruoti: „Kino pavasary“ žiūrėjau, o paskui aprašiau dokumentinį filmą, kuriame daugiau nei žiaurumo (filmas apie japoną kanibalą) yra žmogaus, perversijų, nuokrypių, traumų, liguistumo meditacijų. Daug pauzių. Įsižiūrėjimų.
Nors užmušk, man atrodo, kad žmones išgąsdino ta tyla, laikas įsižiūrėjimui, begalės laiko „nuoboduliui“.
Mačiau, kaip įpusėjus juostai, iš savo kėdžių kyla nemažai žiūrovų. Galima interpretuot įvairiai – nepatiko, neįtaigu, nuobodu, per „šlykštu“, per tamsu. Bet. Nors užmušk, man atrodo, kad žmones išgąsdino ta tyla, laikas įsižiūrėjimui, begalės laiko „nuoboduliui“.
Man tai buvo vienas įdomiausių festivalio filmų. Todėl noriu išbūti ir tikrai solidų literatūrinį lėtumą, teksto meditaciją, kurioje nelikę perskyros tarp būties ir buities. Žinoma, ir čia yra įvykių. Tačiau tyloje, tolygume atsisikleidžiantis „Neregimųjų“ vyksmas – kitoks. Kartu ir aitrus, reiškiantis, ir prislopintas. O tą slopulį neša žinojimas ir erdvinė izoliacija – vis tiek reikės išbūti. Kas benutiktų. Kasdienio išgyvenimo, rutininių darbų aprašymas čia tampa keistai sakralus ir net sakralesnis už religinius ritualus. Bylojantis. Tyla, kurtinanti akis. Tyla, kuri košia dvasią kaip vėjai salą. Grynumas – tai man buvo dar vienas „Neregimųjų“ raktinis žodis. Grynumas, išaugęs ir tarpstantis pasaulio atšiaurume, sugrubusiose rankose. Atskirtumas ir bendrystė, subtili pusiausvyra tarp jų. Izoliacija, fizinis apribojimas – juk rašoma apie vienos salos gyventojus – kuriantis dar vieną subtilią pusiausvyrą – tarp laisvės ir privalomybės.
Turiu įtarimą, kad skaitytojai jau gerai žino, apie ką šis romanas, bet trumpai priminsiu. Pasakojimo centre – Bariojų šeima – salos gyventojai, būnantys pagal atšiauraus būvio diktuojamą ritmą. Romane vaizduojami fiziniai ir dvasiniai iššūkiai, einantys greta vienas kito, lygiomis dalimis. Salos žmogaus priklausomybė nuo gamtos svyravimų, neatitikimų – dvasios iššūkio šaltinis: „Būtyje atsirado tam tikros nevilties, jo akių baltymuose įrašyta rimtis, tai pavojinga, šis pavojus, toks prieštaraujantis gamtos dėsniams, kad neįmanoma jo numatyti, kada paskutinį kartą buvo tokia vasara?“ (157 p.).
Senasis Martinas, šeimos galvos titulą perduodantis sūnui Hansui. Hansas, besigrumiantis su stichija, kartu ir donkichotiškas ir archetipinis Jokūbas, kovojantis su Dievo siųstu angelu. Vyro santykiai su žmona Marija, labai subtiliai atsisikleidžiantys svyravimai, įtampos, švelnumas. Marijos slaptingumas ir vienatvė. Vienturtė jų dukra Ingrida – ir savitai, įtaigiai atskleidžiamos jos iniciacijos į salos buvimą ir buvimą apskritai – draugystė su bendramoksle Nele , nelengva atskirtis pradedant eiti į mokyklą („Bet gyvenimas yra pragaras, ji išmoksta bent jau tai, tad liaujasi juoktis ir pradeda verkti“ – p. 111), išvykimas iš salos prižiūrėti vaikų, kuriuos apleidžia tėvai, meilės pamokos – paliktus likimo valiai auklėtinius, Ingrida pasiima į salą, namo, tėvo praradimas, motinos pakrikimas ir prisiimta atsakomybė už salos gyvenimą.
Sutrikusio intelekto Barbra, Hanso sesuo, – geraširdė, darbšti, perverta gamtos šaukinių, pastoja nuo prašalaičio ir pagimdo sūnų Larsą. Larso niūra, ryšys su seneliu Martinu. Tikėtos ir netikėtos mirtys. Tikėtos ir netikėtos gimtys. Mąstydama apie Ingridą, vis prismenu Herbjorg Wassmo „Torą“.
Nepaisant visų skirtumų, jaučiu tą giją, siejančią atšiaurių salų merginas ir jų iniciacijas. Beje, „Nerigimieji“ taip pat yra trilogijos dalis. Pirmoji, išleista lietuviškai. O visa trilogija sąlyginai pavadinta „Ingrida Barioja“ – čia rašau dėl bendrumo su Herbjorg Wassmo „Tora“. Bendras romano fonas, koncepcija man, kaip ir Mariui Burokui, primena Roberto Seethalerio „Visą gyvenimą“ . Lėtos knygos.
Mano galva, tai, ką daro savo knygoje, Jacobsenas padaro tikrai gerai. Labai pagauli, gryna, rupi kalba, puikiai deranti su knygos erdvėlaikiu. Aprašant veikėjų būsenas, nedaugžodžiaujama, tačiau viskas atrodo tiklslu, laukta, „vietoje ir laiku“. Romane didelis dėmesys skiriamas detalei, veiksmo, daikto, darbo aprašymui. Sąžiningai pasakysiu, jau po kelių puslapių pajutau tą ypatingą kvapą – žuvies, medžio, vandens, atšiaurumo, audros, vėjo , rūko, šviesotamsos ir daug to, ko nusakyti nemoku. Ilgai perskaičiusi vis dar jutau.
„Neregimieji“ – tai praeities rekonstrukcija. Meditacija būčiai ir buičiai.
„Neregimieji“ – tai praeities rekonstrukcija. Meditacija būčiai ir buičiai. Įvykio kultūroje – būtinas reiškinys. Stipriau nei – rekomenduoju.
Žiupsnis meditacijos: „Kai rega pradingusi, visi kiti pojūčiai paaštrėja, intensyviai kvepia dilgėlės, ir pelkynai, ir jūržolės su šlapia vilna, rūkas toks pat sūrus kaip jį pagimdžiusi jūra, svetimojo šalta glamonė paliečia odą, ir, nors, išrėpliojusi gaga išskleidžia sparnus virš lauko, o vabzdžiai ir gyvuliai tokie pat nuščiuvę kaip ir žmonės, rūke girdėti keistas garsas, šiugždantis, tarsi kriauklėje esančios jūros ir negyvos žiurkės, velkamos sausu sniegu, garsas“ (p.260).
