Sally Rooney dar būdama 26 metų, studijuodama magistratūroje Amerikos literatūrą, parašė pirmąjį savo romaną „Pokalbiai su draugais“ (ang. „Conversations with Friends“, 2017), o po metų šviesą išvydo antrasis romanas „Normalūs žmonės“ (angl. „Normal People“, 2018), kuris buvo ne kartą apdovanotas ir net nominuotas prestižiniam „Man Booker prize“ . Pagal šį romaną šiuo metu kuriamas 12 dalių serijalas (bendra BBC3 ir internetinės platformos „Hulu“ produkcija), kurio filmavimai vyksta Dubline ir Sligo grafystėje.
S.Rooney skaitytoją panardinta į romantišką, o kartu neuorotišką šių dienų meilės istoriją, vykstančią tarp dviejų vienišių jaunuolių, Marianos ir Konelio, kurių santykius nuolatos komplikuoja asmeniniai demonai bei klasių skirtumai. Romano forma sudurstyta iš įvairių gyvenimiškų situacijų, fragmentų, kurie įvyksta per keturis Marianos ir Konelio gyvenimo metus, pradedant baigiamaisiais metais vidurinėje mokykloje, tęsiant studijų metais abiems studijuojant tame pačiame universitete. Šis „apkarpytas“ fragmentiškumas yra puiki priemonė, leidžianti atskleisti kintančią santykių dinamiką, pateikianti skaitytojams tik tas akimirkas, kurios yra kažką lemiančios ar papildančios personažų portretus naujais štrichais.
Knyga prasideda klasės draugų, Konelio ir Marianos, pokalbiu pastarosios virtuvėje, kol Konelio mama Loreina valo didelius ir prabangius Marianos šeimos namus. Konelis yra populiarus ir mėgstamas mokykloje, klasės pažiba, nors yra iš „blogos šeimos“ (darbininkų klasės, gyvenantis su vieniša motina). Mariane kilusi iš turtingos šeimos, tačiau mokykloje yra vienišė ir klasės atstumtoji, nešiojanti nemadingus drabužius ir nesistengianti niekam įsiteikti. Paaugliai susidraugauja, mėgaujasi vienas kito draugija, kartu mokosi ir kalbasi, smagiai leidžia laiką drauge. Tačiau Konelis, bijodamas bendraamžių pašaipų, savo draugystę su klasiokų nemėgstama Mariana laiko paslaptyje. Taip jis jai sudaužo širdį pirmą kartą, tačiau ne paskutinį.
Viena svarbiausių temų šiame romane yra jaunų žmonių nerimas ir bandymas suprasti, kaip reikia gyventi, kas yra normalu, o kas ne? Knygos pradžioje stebime Konelio pasimetimą ir paniką dėl savo jausmų: „Konelis apgailestavo nežinąs, kaip kiti tvarko savo asmeninį gyvenimą, - mielai būtų pasimokęs iš jų.“ Vedinas didžiulio noro įtikti kitiems, patikti bei laikytis visuomenei priimto „normalumo“, jis negali palaikyti sveikų santykių su Mariana, net jei to kaina - brangios draugystės praradimas. Šis momentas puikiai atskleidžia jaunų žmonių neadekvatų troškimą bet kokia kaina prisitaikyti prie daugumos, pasiduodant minios spaudimui, neįsiklausant į savo tikruosius jausmus.
Vėliau, jiems abiems studijuojant Šv. Trejybės universitete Dubline, bumerangas grįžta atgal: stebime Marianos virsmą iš bjauriojo ančiuko į gulbę. Jos išskirtinumas, šeimos kilmė naujoje aplinkoje tampa efektingi ir patrauklūs, čia ji draugauja su universiteto „žvaigžde“ ir nestokoja populiarumo tarp kitų studentų. Tuo metu Koneliui, kilusiam iš neturtingos šeimos, tenka susidurti su skaudžia pasaulio neteisybe, kur socialinė padėtis ir tėvų piniginės storis yra labiau vertinami, nei talentas ir akademiniai pasiekimai.
Viena svarbiausių temų šiame romane yra jaunų žmonių nerimas ir bandymas suprasti, kaip reikia gyventi, kas yra normalu, o kas ne?
Knyga „Normalūs žmonės“ lyg atsako į klausimą, ar šiandien žmonių likimus gali nulemti skirtingos socialinės klasės ir turtinė padėtis? „Daug kritikų pastebėjo, kad mano knygos iš esmės yra devyniolikto amžiaus romanai, pasipuošę šiuolaikiškais drabužiais“, - S.Rooney pasakojo Lauren'ui Collinsui iš „The New Yorker“. Tačiau „Normaliuose žmonėse“ šių dviejų jaunuolių gyvenimai pirmiausia yra stipriai įtakojami (gal net išsaugomi) vienas kito, o paskui tik kitų faktorių: „Juokinga, pasakė jis, priimi sprendimą, nes tau patinka žmogus, o nuo to priklauso visas tavo gyvenimas. Tikriausiai esame tokio amžiaus, kai maži pasirinkimai gali daug ką nulemti“.
Knygoje Konelio ir Marianos santykiai sukasi ratu, visada atrodo, kad tam tikru lemiamu momentu jie klaidingai supranta vienas kitą. Tačiau nepaisant to, kad bendrauja su kitais žmonėmis ar gyvena skirtinguose miestuose, jų santykiai išlieka artimi, jie nesiliauja bendrauti laiškais, skypu – beveik visais gyvenimo tarpsniais palaiko tamprų ryšį. Jie ne kartą bando kurti „normalius“ santykius su kitais „normaliais“ žmonėmis, tačiau visada sugrįžta vienas pas kitą, suprasdami, kad su niekuo kitu niekad nebuvo taip saugu ir jauku. Kartu ši istorija yra ir apie seksualinę bei emocinę galią, kurią jie jaučia vienas kito atžvilgiu, kurią kartais fetišizuoja, o kartais jos bijo. Tad autorė „Normaliuose žmonėse“ rašo apie tai - ką reiškia būti jaunam, įsimylėjusiam ir priklausomam nuo savo meilės objekto.
Kita tema, kuriai skiriama gana daug dėmesio - tai Marianos šeima, kuri užima aukštą statusą visuomenėje, tačiau joje yra nuolatos naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas prieš moteris. Marianos mama Denisė (pati iki vyro mirties kentusi šio smurtavimus) viešumoje visada pasitempusi ir gerbiama kitų, namuose nesugeba apginti savo vaikų, nemoka išreikšti jiems meilės, atvirkščiai - demonstruoja šių atžvilgiu vien abejingumą ir šaltumą. Mariana, užaugusi tokioje šeimoje, nežino, kas yra normalūs santykiai, negeba priimti savo kūno, ji apskritai nemano, kad yra verta meilės. Jos sieloje atsivėrusi didžiulė tuštuma, kurios niekas nepajėgia užpildyti, jokie santykiai. Įsibėgėjus romanui ir vis daugiau sužinant detalių apie Marianos traumines patirtis šeimoje, galima suprasti jos elgesį, polinkį į mazochizmą, psichologines to priežastis.
Vienintelis romano trūkumas man pasirodė begalinė temų gausa, kurią autorė bando aprėpti, bet nė vienos iki galo neišgvildena. Draugystės istorijos kontekste naginėjamos ir socialinių klasių, kapitalizmo, moralės, privilegijų temos, pasyvumo, paklusnumo, galios, emocinio ir fizinio skausmo, gerumo ir depresijos klausimai. Tačiau daugelis temų užkabintos tik labai paviršutiniškai, tarsi duodant suprast su kiek daug niuansų susiduria jaunas žmogus, norėdamas įsitvirtinti šiame pasaulyje.
Daug yra sukurta knygų apie jaunuolių brendimą, tapsmą suaugusiais, pirmų meilių patirtis, tačiau S.Rooney yra didmeistrė aprašinėdama skaudulingas temas, kančią. Jos knygos stiprybė - gilūs, įdomūs pagrindinių personažų portretai bei intelektualūs, psichologiškai įkrauti jų tarpusavio pokalbiai, kuomet jie analizuoja save ir vienas kitą, padėdami vienas kitam bręsti, priimti save tokiais, kokie yra. Jų dialogai visada labai atviri, ryškūs, kartais labai skausmingi, persmelkti intymių tarpasmeninių įžvalgų, kurios liejasi tiesiai į skaitytojų širdis.
S.Rooney proza elegantiška, ironiška ir niūri, tačiau nuoširdi ir tuo žavi, kiekvienam priminsianti jausmingus jaunystės metus, patirtis, žmones, paveikusius mūsų pasirinkimus.
Romaną išvertė Viktorija Užėlaitė, išleido leidykla „Alma littera“.
