Rusų rašytoja Olga Aleksandrovna Slavnikova gimė 1957 m. gynybos praktikos inžinierių šeimoje Urale, Jekaterinburge. Vaikystėje ji buvo gabi matematikė, laimėjusi ne vieną olimpiadą, tačiau rusų kalbos ir literatūros mokytojos globojama ir skatinama nusprendė stoti į žurnalistikos fakultetą Uralo valstybiniame universitete.
Baigusi universitetą dirbo knygų leidybos srityje, žurnalo „Uralas“ redakcijoje. Vėliau ir pati ėmė rašyti, sakydama, kad užsiimti nėra kuo, o laisvo laiko – marios. Ankstyvieji O. Slavnikovos kūriniai buvo spausdinami tame pačiame žurnale „Uralas“ arba jaunųjų rašytojų rinktinėse. Nuo 2003 metų rašytoja gyvena Maskvoje, užaugino tris vaikus ir jau sulaukė dviejų vaikaičių. O. Slavnikova koordinuoja prozos kūrinių literatūrinius apdovanojimus „Debiutas“.
Jos antiutopinis romanas, kuriame pasakojama nuotykinė meilės istorija, nuspalvinta papročių satyros ir magiškojo realizmo akcentais, įvertintas Rusijos Bukerio premija. Daugiaprasmis turinys: vieniems tai knyga apie meilę, kitiems – senamadiškų dorybių ir modernumo bei globalizacijos priešpriešos vaizdavimas, tretiems – paslaptingo kalnų pasaulio, mitų ir Uralo padavimų, egzotikos bei netolimos ateitis (dabar jau dabarties) numatymo ir įvairių vingrybių perpintas pasakojimas.
O.Slavnikova taip mėgsta metaforas, kad, regis, nė vienas veikėjas, vieta ar veiksmas neliko be jų.
Kalba gyva ir savita. O.Slavnikova taip mėgsta metaforas, kad, regis, nė vienas veikėjas, vieta ar veiksmas neliko be jų. Kartais jos gilios, daugiaprasmės, kartais tiesiog nuspėjamos, aiškios. Ši rašytoja ne tik išgrynino savo kalbėjimą, bet ir atsisakė vaizduoti pasaulį pačiu suprantamiausiu ir paprasčiausiu būdu – realistiniu. Romane niekas nesielgia, nekalba ir net negalvoja kaip įprasta, tačiau nėra ir taip nutolę nuo realybės, kad nebūtų galima įsivaizduoti tokio personažo ar poelgio. Veiksmo vietos ne fantastinės ir ne išgalvotos, gal tik kiek neįprastos. Veikėjai taip pat – bet kuris jų gali būti jūsų kaimynas. Taigi kas tokio neįprasto šiame romane?
Ogi viskas: paslaptingas ir mums nepažįstamas kalnų pasaulis. Įvairiausi brangakmeniai ir jų transformacijos. Taip pat hitnikai – nelegalūs brangakmenių ieškotojai Urale. Net viena pagrindinių romano veikėjų Tania (juk tai ne tikrasis jos vardas): ji – paprasta moteris ar meilės ištroškusi Vario kalno Valdovė? Taip pat ir veiksmas persunktas magijos: miestas ruošiasi minėti Spalio revoliucijos šimtmetį, tačiau teatralizuoti raudonųjų ir baltųjų susirėmimai virsta kuo tikriausiomis riaušėmis Maskvoje. Ar taip pasąmonė perrašo istoriją? Ar tokia pabaiga kaip romane įmanoma realybėje? Romanas parašytas 2006 m., o pasakoja apie 2017-uosius. Taigi knygos pavidalu dabartyje jus pasiekia praeityje sukurta ateitis, virtusi šiandiena.
Kad ir koks magiškas būtų pasaulis, pirmiausia „2017“ – tai knyga apie meilę.
Kad ir koks magiškas būtų pasaulis, pirmiausia „2017“ – tai knyga apie meilę. Tačiau ir čia autorė nesigriebia nei realizmo, nei paprastos romantikos. Dviejų žmonių santykiai gana keisti: jie susitiko traukinių stotyje, susipažino ir tapo meilužiais. Tačiau kiekvienas jų susitikimas gali būti ir paskutinis – jie susitikinėja įvairiose miesto vietose ir neapsikeičia nei telefono numeriais, nei adresais. Krylovas turi Tanios buto raktus, tačiau nežino adreso... Jei kas nutiktų ar kuris neateitų arba pavėluotų į susitikimą, jiedu vienas kito nerastų... Jų meilė atsiduria atsitiktinumo arba likimo rankose.
Krylovas – jaunas juvelyras, kurį magiškai traukia ne tik brangakmeniai, bet ir objektų skaidrumo paslaptis. Taip pat jis tarsi apsėstas Tanios – paslaptingos mylimosios, kuri yra rimta, kartais net nežemiška, trapi (o gal kaip tik stipri...). Negailestinga aplinka pateikia porai vieną išmėginimą po kito. Išbandymu tampa jau pats vieno žmogaus gebėjimas mylėti kitą. Tamara – buvusi Krylovo žmona – materialistė verslininkė, atskleidžianti jam, kad pažanga, technologijų, meno ar socialinė, yra sąmoningai slopinama jėgų, kontroliuojančių pasaulį.
Krylovas nusprendžia visiškai izoliuoti savo butą nuo išorinio pasaulio, siekdamas, kad joks išorinis poveikis ar žmogus fiziškai ar antgamtiškai jo neveiktų. Tačiau jis susitikinėja su Tania atsitiktinai pasirinktose miesto vietose, leidžiasi į meilės nuotykį ir patiki savo jausmus likimui.
Įdomu ir tai, kad romane „2017“ nė karto neminimas miestas, kuriame vyksta veiksmas, tačiau vaizduojamos vietos egzistuoja tikrovėje. Pavyzdžiui, transporto mazgai, geležinkelio stotis, magistraliniai keliai... Vaizduojamo miesto prototipas – Jekaterinburgas. Kai romanas buvo rašomas (išleistas 2006 m.), veiksmas buvo nukeltas į netolimą ateitį (dabar jau dabartį), taigi kai kurios nežymios transformacijos lengvai nuspėjamos pažįstantiems miestą. O štai realybę ir fantaziją, praeitį ir ateitį, viltis ir pavojus sunku atskirti. O. Slavnikovos netolima ateitis su atšiauriomis miesto realijomis, ekologinėmis katastrofomis ir nusikalstamumu tapo dabartimi, tačiau taip pat dabartimi tapo ir tai, kas romane gražu. O ką labiau pajus ir išryškins skaitytojas, priklauso nuo jo paties.
