P.Claudel'is turėtų būti gerai žinomas lietuvių skaitytojams. 2018 metais lietuvių kalba buvo išleistas rašytojo romanas „Brodekas“ (apžvalgą skaitykite čia), dar kiek anksčiau – knyga „Pilkosios sielos“.
Man pačiam „Brodekas“ buvo tikras atradimas – į rankas imdamas knygą nesitikėjau, kad ji taip paveiks ir taps tuo kūriniu, kurį draugams ir pažįstamiems rekomenduosiu perskaityti. Arba taps dovana – gerai jaučiuosi, kai dovana tampa gera ir dėmesio verta knyga.
Nenuostabu, kad Jonės Ramunytės į lietuvių kalbą verstą P.Claudel'io romaną „Šuns archipelagas“ pasitikau su dideliais lūkesčiais. „Brodekas“ pirmą kartą buvo išleistas dar 2007 metais, nors tik po dešimtmečio pasiekė Lietuvą. O štai „Šuns archipelagas“ yra naujausias autoriaus parašytas kūrinys, skaitytojus pasiekęs 2018 metais. Prancūzų rašytojas tarp šių dviejų kūrinių parašė dar keletą istorijų, tad įvertinęs, kad, matyt, jis turėjo subręsti ne tik kaip žmogus, bet ir rašytojas, tikėjausi kažko stipriai žeidžiančio. Būtent toks man pasirodė P.Claudel'is – gebantis stipriai sužeisti savo žodžiais, kuomet paliečia jautriausius žmogaus esybės taškus.
Dabar, jau užvertęs knygą, galiu tik pridurti, kad P.Claudel'is geba ne tik žeisti kalbėdamas tiesą, tačiau būti ir tiesmuku rašytoju, kuris be didžiausius žmonijos trūkumas sulipdo į vientisą aštrų pasakojimą.
Tad kelkimės į naują šio prancūzų rašytojo pasaulį.
„Šuns archipelago“ siužetas – paprastas. Atokios ir nedidelės salos, vadinamos Šuns archipelagu, pakrantėje randami trijų juodaodžių kūnai – nelaimėliai, akivaizdu, nuskendo jūroje ir bangos juos išmetė į krantą. Apie šiuos rastus kūnus žino vos keli salos gyventojai – Meras, Mokytojas, Klebonas, Senė keli žvejai. Užuot apie tai pranešę atitinkamoms institucijoms, salos Mero įkalbinti jie paslepia rastus kūnus – vardan ramybės. Sala, kurioje vyksta veiksmas, labai maža, net nuobodi, tad bet koks įvykis joje gali išbalansuoti ramybę ir nusistovėjusią tvarką. Be to, čia laukiama didelio investuotojo, kuris žada darbo vietas, tad Meras negali leisti suirutės savo vadovaujamoje valdose. Tačiau toks planas tinka ne visiems – nusikaltimo slėpimui nepritaria Mokytojas, kuris pats ketina išsiaiškinti, kur slypi tiesa.
„Šuns archipelagas“ – mistinis trilerio ir detektyvo prieskonių turintis pasakojimas, kurį perskaičius ir padėjus į lentyną nepavyks greitai užmiršti.
Šis romanas – alegorinis pasakojimas, literatūriškai interpretuojantis mūsų dabartinį pasaulį ir jame vykstančius procesus. Rašytojas P.Claudel'is per savo sukurtus personažus braunasi į kiekvieno skaitytojo vidų – kiekvienas romano personažas nėra toks teigiamas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visi jie savyje turi tamsumo, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Įdomu yra ir tai, kad personažai pasakojime neturi vardų – vietoje jų jie įvardijami užimamu statusu visuomenėje.
Čia sutinkamas Klebonas yra praradęs tikėjimą Dievu, Meras – savanaudis ir valdžios galią pabrėžti mėgstantis neišprusėlis, Mokytojas – menkai uždirbantis ir pasaulio gėriu tikintis naivus silpnavalis, Komisaras – alkoholyje paskendęs storžievis, kuriam mažiausiai rūpi teisingumas, nes jis supranta, kad tikrasis teisingumas vykdomas ne teismo salėse, o žmonių galvose. Galų gale pasakojime šmėžuojantys žvejai – paprasti žmonės, dėl išsilavinimo stokos pasmerkti likti pastumdėliais ir kiekvieną gandą faktu verčiančiais emocijų kamuoliais.
Visi šie literatūriniai antiherojai neturi vardų – jie vadinami užimamu visuomenėj statusu arba į juos kreipiamasis veikėjus susiejus su jų vykdoma veikla. Skaitant šį pasakojimą toks autoriaus pasirinkimas tik dar labiau sustiprina žmogiškojo silpnumo svarbą, išskiria, kad nei vienas iš istorijos tėkmėje minimų personažų nėra apsaugotas nuo pagundų.
Romano nuotaika slogi – autorius piešia pasaulio, kurį mes, žmonės, sukūrėme paveikslą, o jame šviesių spalvų nėra daug. Net pats romano pasakotojas labiau primena ne balsą, atsklindantį iš už užkulisių ir besilaikantį nuošalyje, o stebėtoją, kuris tarsi gidas skaitytoją vedžioja po Šuns archipelagą ir pirštu beda į visus literatūrinių žmonių ir jų sukurto pasaulio trūkumus.
Ir štai šioje nykioje ir niūrioje erdvėje atsiskleidžia romano personažų moraliniai pasirinkimai, kurie susiję ne tik su rastų juodaodžių klausimu, tačiau su visa salo gyventojų kasdienybe. Išties visa knyga labai emocionali. Joje nėra tuščių svaičiojimų apie likimą ar gyvenimo prasmę. Viskas koncentruotai kreipiama į žmogų, kuris egzistuoja dabar – į tą tašką, kuris yra tarsi dangaus zenite ir primena didžiausią moralinį nuopuolį, kokį tik galima išgyventi.
Verčiant romano puslapius neapleidžia mintis, kad knygos autorius mėgaujasi žaisdamas šį personažų ydų ir moralinių pasirinkimų žaidimą. Mėgaujasi, kai tiesmukai pirštu beda į skaudžiausias žaizdas, atveria slapčiausias mintis ir tarsi dar kartą parodo, kad ir kokie žmonės bebūtų geri, jie visgi yra paslaptingi, nuspėjami ir savyje turintys pakankamai daug niūrumo, blogio ir klastos.
-
Knygos recenzija. Pastanga labai graži: ką iš tikrųjų ištyrė „Kabinetas 339“
-
Knygos recenzija. Karo ir meilės randai
-
Knygos recenzija. Nerimastingos Samantos Schweblin pasakos
-
Knygos recenzija. Shin Kyung-sook „Ri Džinė“ – Korėjos karalystės intrigose
-
Knygos recenzija. K.Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – susitaikymas su savimi
-
Knygų recenzija. „Kombinio moteris“ ir „Mano miego ir poilsio metai“ – apie dvi gerai kitokias knygas
„Šuns archipelagas“ – mistinis trilerio ir detektyvo prieskonių turintis pasakojimas, kurį perskaičius ir padėjus į lentyną nepavyks greitai užmiršti. Jis kels vidines diskusijas apie žmogiškumą, empatiją, moralę, ydas, žmogiškąjį silpnumą. Romanas patiks skaitytojams, kuriems, visų pirma, artimi alegoriniai pasakojimai, kuriuose reikia ieškoti siūlo galo, nors jis, paprastai, lengvai aptinkamas. O jei jums patiko šio autoriaus jau minėta knyga „Brodekas“, tuomet svarstyti, ar verta atsiversti naujausią P.Claudel'io romaną, neverta, nes atsakymą jau žinote. Išties akimirkomis šį kūrinį galima susieti ir su George'u Orwellu ir „Gyvulių ūkiu“, kur taip pat alegoriškai bedama į žmoniją, tik labiau per politinę prizmę.
Verčiant puslapius neapleidžia mintis, kad knygos autorius mėgaujasi žaisdamas personažų ydų ir moralinių pasirinkimų žaidimą.
Man šis kūrinys tapo stipria ir tiesmuka nuoroda į mūsų dabartinį pasaulį ir jo trūkumus. Kaip juos pašalinti? Neabejoju, kad P.Claudel'is turėtų tam atsakymą, tačiau, kaip jau pradžioje rašiau cituodamas knygą – gyvenimas yra farsas. Tai vaidinimas, kuriame persipina interesai ir moraliniai pasirinkimai. Tai žaidimas, kuriame niekas nenori galvoti apie rytojų, o galvoja apie išlikimą šiandien. Tai nyki vieta, iš kurios pabėgti įmanoma tik vienu keliu.
Šuns archipelago sala – žmonijos pragaras, kuriame vyksta paskutinė žmonijos vakarienė. P.Claudel'is čia dirba padavėju ir mums siūlo rinktis likimą iš tiesmuko mūsų ydų meniu. Mūsų pasirinkimas – tik mūsų pačių rankose. Taip apibūdinčiau šį neeilinį alegorinį romaną.
Gero skaitymo.
