Romaną išleido leidykla „Baltos lankos“, o iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė.
„Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas. Turiu tai pasakyti. Reikia, kad visi tai žinotų“, – šiais mistiškais žodžiais pradėdamas pasakojimą P.Claudelis skaitytoją nukelia į atokų ir nedidelį kaimelį, esantį niekam nežinomoje vietovėje. Čia Brodekas, vienas iš miestelio gyventojų, yra įpareigojamas vietos bendruomenės parašyti raportą. Savotiška ataskaita, kurioje be skrupulų turėtų būti išdėstyta tik tiesa, turėtų tapti tarsi nuodėmių atleidimo raštu, pateisinančiu žiaurų vietos gyventojų elgesį, kai jie negailestingai pasielgia su į jų kaimelį atvykusiu svetimšaliu Anderer, kuris išties visiems daugiau kėlė klausimų, nei pritapo prie nusistovėjusio gyvenimo ritmo ir praeityje paliktų skaudžių bendruomenės išgyvenimų.
Brodekas, rengdamas raportą, greta jo pasakoja dar vieną istoriją – tą, kurią ir skaito knygos skaitytojai. Tai jo išpažintis, noras, kad pasaulis sužinotų ne tik tai, ką nori viešai papasakoti vietos gyventojai, bet ir tai, ką teko patirti ir pačiam Brodekui. Ne tik patirti, bet ir suprasti, ką jam teko pereiti, kad jis bent pabandytų dar kartą atgimti gyvenimui.
P.Claudelo romano pasakojimas daugiasluoksnis – skaitytoją jis nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, koncentracijos stovyklą, kurioje tik per stebuklą Brodekas išgyveno. Kartu jis atskleidžia Brodeko gyvenamo kaimelio istoriją – kaip jis išgyveno karo žiaurumus, kaip vietos žmones paveikė slogi karo atmosfera ir kaip vietos bendruomenei teko užsimerkti prieš šleikštulį, kurį patys ir sukėlė. Ir štai čia pasakojime atsiranda jau minėtas Anderer.
Dažnai šis romanas vadinamas alegoriniu pasakojimu apie Holokaustą, kuris subtiliai pasakoja apie vieną juodžiausių žmonijos istorijos tarpsnių. P.Claudelis Brodeko akimis skaitytojui leidžia pažvelgti, su kokiais žiaurumais susidurti teko į koncentracijos stovyklas patekusiems žmonėms, ko reikėdavo griebtis, jei norėjai išgyventi – mirti ir dar kartą atgimti tekdavo kiekvieną dieną.
Visgi ši knyga ne vien apie Holokaustą. Manau, klaidinga sakyti, kad šio romano pagrindinė idėja yra noras kalbėti apie tai subtiliai, nė karto neįvardijant ne tik istorinio laikotarpio ar vietos, bet ir pačių žodžių „Holokaustas“ ar „žydai“. „Brodekas“ pagrindinio personažo akimis atskleidžia žmonijos žiaurumą, nužmogėjimą, blogį, parodo, kad ribos, kaip žemai gali pulti ši rasė, tiesiog nėra. Kaip ir nėra ribos, brėžiančios, kiek žemai galima nusilenkti, jei nori išgyventi – tai gerai iliustruoja Brodeko prisiminimai iš koncentracijos stovyklos, kai jis čia buvo paverstas šunimi ir turėjo susitaikyti su šiuo pažeminimo vaidmeniu, jei dar svajojo grįžti pas savo mylimąją Emeliją. („Dauguma tų, kurie buvo su manimi, nesutiko dėtis šunimis ir mirė – ar iš bado, ar nuo nepaliaujamų sargybinių smūgių“).
Brodekas, rengdamas raportą, greta jo pasakoja dar vieną istoriją – tą, kurią ir skaito knygos skaitytojai. Tai jo išpažintis, noras, kad pasaulis sužinotų ne tik tai, ką nori viešai papasakoti vietos gyventojai, tačiau ir tai, ką teko patirti ir pačiam Brodekui.
Tiesos baimė – tai, regis, P.Claudelis atskleidžia stipriausiai. Tam pasitelkdamas Anderer, kuris romane tampa tiesos atspindžiu. Tuo metu, kai vietos bendruomenė apsimeta esanti pamiršusi karo žaizdas, Anderer jai duria į pačią skaudžiausią vietą – parodo, kokia yra tikroji žmogaus prigimtis, kokie kiekvienas iš mūsų esame mes – tiek romano personažai, tiek ir skaitytojai.
Besdamas tiesos pirštu į žmogų, autorius iškelia diskusiją: kas yra svarbiau – pasislėpti nuo tiesos ir nurijus šleikštulį gyventi apie tai nekalbant ar pažvelgti tiesai į akis ir įveikus tą bjaurastį, susitaikius su savo vidumi bandyti atgimti ir gyventi toliau?
Labai gerai šį romaną buvo apibūdinęs leidinys „Times“: „Kelionė, kuri atskleidžia žmogiškumo esmę“.
P.Claudelis romaną dėsto ramia ir sklandžia kalba, pasitelkdamas nemenką žiupsnį magiškumo. Pasakojimo detalės yra tarsi dozuojamos skaitytojui – atskleidžiamos labai subtiliai, išlaikant įtampą ir puikiai laviruojant tarp kelių pasakojimo sluoksnių, emocingai perteikiant Brodeko vidinį pasaulį ir santykį su jį supančia aplinka. Skaitytojui nesunku įsijausti į Brodeko vaidmenį, pradėti galvoti, kaip jis galvoja, jausti tai, ką jis jaučia. Knygos emocija yra išties labai stipri.
Romanas pirmą kartą išleistas 2007 metais ir autoriui pelnė licėjaus mokinių Goncourt'ų premiją ir „Man Booker“ tarptautinį apdovanojimą, kuris tuomet dar vadinosi „Independent“ užsienio literatūros premija. Beje, lietuviškai yra išleistas dar vienas P.Claudelio romanas – „Pilkosios sielos“, kuris yra vadinamas sėkmingiausia autoriaus knyga, skaitytojus pasiekusia daugiau nei trisdešimtyje užsienio šalių.
Dažnai šis romanas vadinamas alegoriniu pasakojimu, subtiliai be žodžių „žydas“ ar „Holokauskas“ kalbančiu apie šią juodąją žmonijos istorijos dėmę. Visgi ši viena maža romanui prikabinta etiketė neaprėpia „Brodeko“ temų platumo, mat šis pasakojimas smelkiasi į giliausias žmonijos žaizdas. Ne tik vieną iš jų.
Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti romaną „Brodekas“, sakyčiau, kad ši knyga – žmonijos žaizdų veidrodis. Mat P.Claudelio pasakojimas atspindi per daug skaudžių mums, žmonėms, temų, kurios gimdo neapykantą, nepasitikėjimą, blogį ir kitus neigiamus dalykus, kurie, visų pirma, naikina ne pasaulį, bet pačius žmones. Išskirti vieną jų – sudėtinga, nes šios negandos pasipila kaip iš atvertos Pandoros skrynios, jos veja viena kitą ir yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, o kartais viena be kitos ir nesuvešėtų. Tačiau tas blogis plinta ir P.Claudelis puikiai parodo, kaip tai vyksta.
Knyga patiks tiems skaitytojams, kurie mėgsta alegorinius pasakojimas apie žmonijos skaudulius, temas, kuriomis nėra paprasta kalbėti ir tam neišvengiamai reikia pasitelkti literatūrinę išmonę. Šį romaną derėtų perskaityti ir tiems, kas literatūroje ieško stiprių emocijų, temų apie visuomenės moralinį nuopuolį, kitoniškumą, pasaulį, apie kurį mažai kalbame, bet jo egzistavimo neneigiame.
Daugiau nėra ką pridurti: gilus, stiprus pasakojimas, įtraukiantis nuo pirmų puslapių ir sukeliantis nejaukią atmosferą – verčiant romano puslapius kartais galima pajusti ir vidinę baimę: o jei šiame alegoriniame pasakojime pavyks atrasti save, kurioje barikadų pusėje tuomet būsiu?
Šios knygos recenziją pristatė ir 15min literatūros apžvalgininkė Jurga Mandrijauskaitė. Jos žvilgsnį į šią knygą galite rasti čia.
Smagaus skaitymo.
