Jennifer Ackerman – aštuonių mokslinių knygų autorė, rašanti jau daugiau nei trisdešimt metų. Rašytojos straipsniai publikuojami žurnaluose „Scientific American”, „National Geographic Magazine”, dienraštyje „The New York Times” bei daugybėje kitų leidinių. Taip pat J.Ackerman yra gavusi daugybę apdovanojimų bei stipendijų, įskaitant NEA literatūros stipendiją už negrožinę literatūrą ir Buntingo instituto stipendiją. Savo darbais rašytoja siekia paaiškinti, interpretuoti ir pateikti mokslo subtilybes paprastam, mokslu per daug nesidominčiam skaitytojui, taip pat ištirti žmonijos vietą gamtos pasaulyje. „Mylimės, miegame, valgome, geriame, sapnuojame“ buvo paskelbta „The New York Times“ redaktoriaus pasirinkimu, tapo „Scientific American Book Club“ pagrindiniu knygos pasirinkimu bei teigiamai įvertinta „Science News“ žurnalo. Gegužės mėnesį anglų kalba pasirodys autorės naujausia knyga „The Bird Way: A New Look at How Birds Talk, Work, Play, Parent, and Think”.
Struktūra – stiprioji knygos dalis. Kūrinys suskirstytas į penkias dalis: „Rytas“, „Vidudienis“, „Popietė“, „Vakaras“ ir „Naktis“. Kiekviena iš šių dalių suskirstyta į mažesnius skyrius, kuriuose nagrinėjami tai dienos daliai būdingi kūno ritmai ar pokyčiai. Pavyzdžiui, „Rytas“ nagrinėja mūsų kėlimosi įpročius, rytinį suvokimą bei nuovoką. Tokiu būdu skaitytojas pereidamas nuo vieno skyriaus prie kito pamažu susipažįsta su savo kūno paslaptimis ir pradeda suprasti, kaip aktyviau panaudoti jo galimybes. Rašytoja knygoje dalinasi mokslu bei eksperimentais pagrįstomis teorijomis, taip pat įtraukia pavyzdžių iš savo gyvenimiškos patirties.
Knyga patraukliai bei lengvai suprantamu būdu pasakoja apie mūsų kūno veikimą 24 valandas. Ji parašyta ne moksliniu stiliumi, o sudėtingesni terminai paaiškinami paprasta kalba, todėl turinys „įkandamas“ kiekvienam skaitytojui. Kelionę po kūno funkcionavimą J. Ackerman pradeda anksti – 5:28 ryte, vos dvi minutes prieš sučirškiant žadintuvui. Pirmiausia atskleisdama, kad miegodami galime nustatyti laiką, ji toliau skaitytoją žingsnis po žingsnio vedžioja po skirtingas kūno dalis ir pasakoja apie jų veikimo principus.
Žmogaus kūno veikimas remiasi cirkadiniais ritmais, kurie daro įtaką visam mūsų kūnui – kaip mums pavyks tinkamai išsimiegoti ir pailsėti, kokiu metu geriausia sportuoti ir kaip pasiekti aukščiausius rezultatus, ar kaip mums sekasi susidoroti su nauja informacija. Taip pat knyga aiškina, kaip mes atpažįstame aplinkinius bei kaip mes išskirstome žmones į patrauklius, kaip mes renkamės partnerį.
Pavyzdžiui, be visų kitų ypatybių, kvapas taip pat padeda apsispręsti, su kuriais žmonėmis bendrauti ir kurie asmenys mums atrodo patrauklūs. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad moterų, uodusių vyrų pažastų kvapą, hormonai suaktyvėjo anksčiau nei įprastai, be to, jos pranešė jautusios mažiau įtampos ir labiau atsipalaidavusios, kai viršutinė lūpa buvo patepta vyrų prakaitu. Kalbėdama apie tai, kaip mūsų smegenys atpažįsta aplinkinius, rašytoja pateikia pavyzdį, kaip viena autorės sesers bičiulė nesugeba atpažinti net pažįstamų ar šeimos narių veidų, o juos kaskart sutikus, jie atrodo svetimi ir nematyti. Prozopagnozija sergantys žmonės sunkiai atpažįsta veidus, nes suvokia juos kaip vienos bendros kategorijos narius – panašiai, kaip nesidomintieji mišku neskiria medžių rūšių, o neauginantiems naminių paukščių atrodo vienodos visos vištos. Jie nemato ir neįsimena bruožų, žūtbūt reikalingų, norint suskirstyti kategoriją į smulkesnius pogrupius.
Šios knygos pagalba galime išmokti, kada planuoti sudėtingiausius darbus, kaip būti žvaliam, o kada – ilsėtis. Geriausiai protines užduotis atlikti, praėjus trims valandoms po nubudimo, kai esame žvaliausi. Kada geriausia sportuoti, kad pasiektume geriausius rezultatus? Anksti vakare, kai raumenys veikia geriausiai. Patvirtinta, kad geriausi greičio rekordai fiksuojami tuo metu.
Visi šie pavyzdžiai – tik maža dalis to, ką galima rasti knygoje. Vis dėlto knyga turi ir vieną didžiulį minusą. Šis negrožinis literatūros kūrinys buvo išleistas 2007 metais, todėl kai kurie knygos „atradimai“ pasenę ir niekuo daugiau nenustebinantys. Kai kurios knygos vietos turėtų būti papildytos naujausiais tyrimų rezultatais, o kitos – išimtos.
„Mylimės, miegame, valgome, geriame, sapnuojame“ – kūno Biblija, o gal geriau ją būtų pavadinti pradžiamokslio vadovėliu, padedančiu tiems, kas nori suprasti ir įsiklausyti į kūno virsmus ir pasiimti iš jų tai, kas geriausia. Vietomis knyga gali nustebinti, truputėlį šokiruoti, o kartais, tai gali būti lyg stiprus spyris į sėdimąją, skatina keltis nuo sofos ir pradėti rūpintis savo kūnu taip, kaip jam pridera.
Knygą iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė, išleido leidykla „Vaga“.