Vakaruose ši M.Obamos autobiografinė knyga vos pasirodžiusi ėjo koja kojon su neeiliniais pardavimais. Knyga išleista pernai lapkričio 13 dieną ir iš karto pasirodė net 24 kalbomis. Skaičiuojama, kad vien per pirmąją prekybos dieną JAV ir Kanadoje jos buvo nupirkta daugiau nei 700 tūkst. egzempliorių – įskaitant spausdintas, įgarsintas ir elektronines knygos versijas. Pagal populiarumą ji nusileido tik Bobo Woodwardo knygai apie Donaldą Trumpą Baltuosiuose rūmuose „Baimė“ („Fear: Trump in the White House“) – šios pernai pasirodžiusios knygos per pirmą prekybos dieną nupirkta per 900 tūkst. egzempliorių.
Tačiau žvelgiant į pirmos savaitės pardavimus, M.Obamos autobiografija tapo perkamiausia knyga Jungtinėse Valstijose nuo 2015-ųjų, kai buvo išleistas amerikiečių rašytojos Harper Lee romanas „Eik ir pastatyk sargybinį“ („Go Set a Watchman“) – CBC suskaičiavo, kad per pirmą prekybos savaitę „Mano istorijos“ nupirkta per 1,4 mln. egzempliorių. O vos po penkiolikos prekybos dienų M.Obamos „Mano istorija“ tapo ir perkamiausia praėjusiais metais Amerikoje išleista knyga.
Štai tokie skaičiai lydi knygą „Mano istorija“, kuri neilgai trukus po pasirodymo Vakaruose pasiekė ir knygynų lentynas Lietuvoje – čia ją išleido leidykla „Alma littera“, o į lietuvių kalbą vertė keturi vertėjai: Inga Būdvytytė, Indrė Kaulavičiūtė, Jovita Liutkutė, Dangirutė Giedraitytė.
-
Knygos recenzija. Kai vynas virsta vandeniu
-
Knygų „Išnarplioti Oliverį“ ir „Mes dedame tašką“ apžvalga: gyvenimai smurto šešėliuose
-
Knygos recenzija. „Apšviestoji“: prisiminimai apie išgyvenimo pragarą mormonų šeimoje
-
Knygos recenzija. „Paskutinė karalienė“: „Kartais net ir karalienė turi neklausyti širdies tam, kad išgyventų“
-
„Už Kremliaus sienų“: T.Woodas drąsiai griauna populiariausius mitus apie V.Putino Rusiją
Čikagos Pietų pakrantėje Michelle užaugo tvirtoje šeimoje – augo kartu su broliu Craigu. Nuo pat mažens Michelle, kaip pati rašo knygoje, sau kėlė aukščiausius tikslus visose gyvenimo situacijose ir visuomet sau užduodavo vieną klausimą: ar esu pakankamai gera? Ji visada tikėjo, kad tokia bet kada gali tapti, jei tik įdės daugiau darbo.
Michelle augo visuomenėje, kurioje nusikalstamumas nebuvo svetimas, kur siautėjo gaujos, o kaimynystėje gyvenę artimi žmonės vienas po kito vis išsikraustydavo ten, kur saugiau, neretai sukeldami ir nuostabą, kai įsikeldavo, pavyzdžiui, į namus „baltųjų“ kvartaluose. Rasinis pasiskirstymas buvo akivaizdus – jis nulėmė ir Michelle studijų pasirinkimą, kai po mokyklos studijas ji pasirinko afroamerikiečių pamėgtame Prinstono universitete, o vėliau ir prestižinėje Harvardo teisės mokykloje.
Po studijų ji dirbo teisininke „Sidley Austin“ bendrovėje, kur susipažino su Baracku – šis atvyko atlikti praktikos, o jo mentore Michelle ir buvo paskirta. Darbiniai santykiai buvo pasmerkti, gerąja prasme, tapti artimu judviejų ryšiu – Michelle ir Barackas priklausė afroamerikiečių mažumai, dirbusiai įmonėje. Tad natūralu, kad jie stengėsi burtis, vienas kitą palaikyti.
Autobiografinėje knygoje gana smulkiai Michelle pasakoja apie savo šeimą, aplinką, kurioje augo, mokėsi, dėsto šeimos narių ir artimų giminių bei draugų likimo istorijas. Visa tai vyksta rasistinės aplinkos fone – tokiu metu, kai Amerikoje tolerancijos dar labai trūko, o rasinės mažumos vienos į kitas žvelgė įtariai.
Pažintis su Baracku, pirmasis darbas, vėlesnės karjeros žingsniai, santuoka, vaikų gimimas ir gyvenimas Baltuosiuose rūmuose – knyga apie visus gyvenimo etapus iki šių dienų. Visi šie etapai paskaninti istorijomis, pavyzdžiui, apie tai, kaip Barackas pasipiršo arba kaip Michelle ieškojo savo karjeros kelio. Bet iš tiesų „Mano istoriją“ galima skirstyti į dvi knygos dalis – iki pažinties su Baracku ir po pažinties su Baracku.
Pirmoje dalyje, be paauglystės ir noro įsitvirtinti visuomenėje klausimų, Michelle daug kalba apie aplinką, kurioje brendo, visuomenę, kuri dar mokėsi santaikos tarp kultūrų. Antroje knygos dalyje ji daugiau kalba apie politinius procesus, kuriuos peržengė, nors ir nenoriai, kartu su Baracku, bei savo iniciatyvas: nuo noro įkvėpti jaunus žmones siekti aukštumų gyvenime iki siekio skatinti jaunas merginas ir moteris aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nepasiduoti skurdui ir nenuleisti rankų prieš smurtą.
Matyt, neverta daug plėstis pasakojant apie knygos turinį – pakanka žinoti, kad tai autobiografinė knyga, kuri skaitytoją perkelia į Michelle, būsimosios JAV pirmosios ponios, gyvenimą ir leidžia susipažinti su jos nueitu keliu. Įdomiau pažvelgti į patį knygos pasakojimo stilių.
Knyga išsiskiria savo paprastumu – lengvai skaitoma, nesunku pajusti pasakojimo ritmą, kuris per daug neapkrauna skaitytojo, nors atrodo, kad tokio žmogaus istorija neišvengiamai turėtų persipinti su įvairių įvykių raizgalyne. Šiuo atveju knyga yra neįpareigojanti ir nereikalaujanti specialios susikaupimui būdingos aplinkos.
Pamenu, kai teko apie knygas kalbinti grupės „G&G Sindikatas“ narį Kastytį Sarnicką-Kastetą, jis įdomiai įvardijo, kodėl pats negali skaityti biografinių ir autobiografinių knygų: dažnai apie tokių knygų herojus esame susikūrę tam tikrą gražų paveikslą ir nesinori jo sunaikinti. Jei atsispirtume nuo šios minties, tai skaitant M.Obamos knygą to neatsitinka. Priešingai – šis paveikslas tampa net per ryškus.
Vakaruose ši M.Obamos autobiografinė knyga vos pasirodžiusi ėjo koja kojon su neeiliniais pardavimais.
Galbūt išties Obamos yra visuomenei atsidavę žmonės, norintys tik gerovės jai, tačiau jau asmeninė sąžinė kužda, kad visi mes klystame, visi mes esame egoistai, neabejotinai siekiantys ir naudos sau – tik visi mūsų bruožai spindi skirtingo ryškumo spalvomis. O štai knygoje buvusios pirmosios poros istorija piešiama itin skaisčiai. Ir už tai kliūva žvilgsnis, jų gyvenimo linija kartais net atrodo „per saldi“. Norisi gyvenimiško nuoširdumo, klaidų ir klystkelių – kitos, tamsiosios ar bent tamsesnės šių puikiai pasaulyje žinomų žmonių pusės, kuri ne ką mažiau yra pamokanti ir gali įkvėpti.
Pavyzdžiui, knygoje pasakojama scena, kai Michelle nubudusi naktį randa nemiegantį Baracką. Kaip rašoma knygoje, tuomet paklaustas, kodėl negalintis užmigti, būsimasis šalies prezidentas sako, kad galvoja apie mokesčių nelygybę. Tai įvyko jiems dar tik tapus pora, kai Barackas atliko praktiką teisininkų įmonėje, kurioje ir susipažino su Michelle.
Naivu tikėtis, kad knygoje bus išklotos didžiausios judviejų paslaptys, tačiau pamatuotas istorijos „saldinimas“ yra tarsi arbatos gardinimas cukrumi – kai cukraus per daug, ne tik nesveika, bet ir ne itin skanu. Tai bene didžiausias knygos trūkumas – klausimus keliantis nuoširdumas.
Jei kalbėtume apie tamsesnę Obamų pusę knygoje, tai čia pasakojama kaip Barackas jaunystėje yra rūkęs „žolės“ ar, pavyzdžiui, studijų metais vairavo geltoną „Datsun“ markės automobilį, kurio kėbule buvo tokia didelė išrūdijusi skylė, jog matėsi kelias, o šį automobilį jis po studijų sugebėjo kažkam dar ir parduoti. Knygoje Baracką Michelle labiau piešia kaip žmogų, kuris yra atsidavęs visuomenei, savo rinkėjams, kaip politiką, kuris yra nesuprastas savo oponentų ir neretai stumiamas į aklavietę vien dėl savo pasiūlymų, kurių nenorima priimti vien dėl paties pritarimo principo.
O štai Michelle čia išlieka pasiaukojanti – tiek dėl šeimos, tiek dėl Baracko ir jo karjeros. Kaip žmogus, kuris iš pradžių daugeliu klausimų nepritarė Barackui, o neretai ir manė, kad jam nepasiseks ar bent to norėjo, tačiau galiausiai pasidavė ir pasiaukojo dėl galimybės pakeisti pasaulį ir padaryti jį geresne vieta.
Antras abejones keliantis klausimas, susijęs su „Mano istorija“, yra kiek paprastesnis: ar verta skaityti šią knygą? Šis klausimas yra esminis, jo ir pats sulaukiau ne vieną kartą.
Sakau – „paprastesnis“, nes tikslaus atsakymo į tai neturiu. Autobiografijos ir biografijos yra tokie žanrai, kurie, bent jau mano požiūriu, yra kaip niekas kitas susiję su asmeniniu skaitytojų požiūriu: kad ir kokias rekomendacijas girdėtum, neretai pirmas žvilgsnis krypsta į asmenybę, apie kurią kalbama knygoje – asmeniškai ji įdomi ar ne? Taip reikėtų atsakyti ir į klausimą, ar verta skaityti šią M.Obamos knygą.
Man tai buvo įdomu, mat norėjosi pažvelgti į šalia JAV prezidento, ėjusio pareigas dvi kadencijas, buvusį žmogų, Michelle, – kaip ji tai išgyveno, kaip tuomet formavo savo vaidmenį ir įvaizdį, kaip prisidėjo prie politinių procesų, galų gale, kaip susijungė judviejų su Baracku keliai. Šiuo atveju per Michelle žvilgsnį galima pažvelgti ne tik į aplinką ir tuometinę Amerikos visuomenę, kurioje ji užaugo, bet skaitant išvysti ir kelią, kurį nuėjo Barackas iki Ovaliojo Baltųjų rūmų kabineto.
Visgi klausimas, ar pati Michelle ir jos istorija mums, lietuviams, yra artima ir intriguojanti, atsakyti sunku. Amerikiečiai jos gyvenimo kelią stebėjo iš arti – tiek Amerikoje populiarios Oprah Winfrey pokalbių laidoje, tiek matydami kitus išskirtinius pokalbius ir iniciatyvas, kurios kilo Baltuosiuose rūmuose. Tačiau mums ji geriau žinoma kaip pirmoji JAV ponia, kurios vyras – buvęs JAV prezidentas. O ar mes norime ją pažinti kaip moterį, kuri yra daugiau nei ponia Obama, kaip moterį, kuri siekė lyčių lygybės, įkvėpti jaunus ir dažnai gyvenimo šviesos nematančius ar net problemiškus jaunuolius pokyčiams ir norams pakeisti pasaulį?
Jei į pastaruosius klausimus atsakote teigiamai, tuomet šią knygą perskaityti jums derėtų. Mat jūsų smalsumas yra didesnis nei plačiai pasklidęs Obamų vertinimas tik per Baracko kaip prezidento svarbos prizmę. Tuomet jums norisi sužinoti daugiau, kad galėtumėte į viską pažvelgti plačiau: tiek apie visuomeninius ir politinius procesus Amerikoje, tiek apie gyvenimą Baltuosiuose rūmuose ar tai, ką gyvenime reikia paaukoti, jog šiuose rūmuose galėtum imtis pokyčių, kurie palies milijonus žmonių.
Beje, smalsumas ir knygos į priekį vedė ir Obamas.
