Dažnai sarkastiškai juokiamės sakydami, kad „šiame greitai besisukančiame pasaulyje sunku viską pastebėti“. Tačiau, regis, dar sunkiau įžvelgti judesį žvelgiant į daiktus, kurie metų metus stovi vietoje. Į aplink mus stūksančius medžius žvalgomės retai – dažniausiai juos miestuose pastebime, kai jie būna nupjaunami. Apie miškuose augančią augmeniją jau net nekalbu – jis mums yra tarsi retai lankomos statulos, kurios, regis, yra pasmerktos amžinai miegoti.
Visgi kaip niekada klystame – šis paslaptingas ir mums mažai žinomas medžių gyvenimas yra ne tik nenuobodus, savotiškai greitai vykstantis, bet toks pat socialus kaip žmonių kasdienybė. Mes jį mažiau pastebime, nes medžio ir gyvenimo trukmė, lyginant su mūsų, yra gerokai ilgesnė – tai mus išmuša iš įprastų aplinkos vertinimo vėžių.
Netikite? Paklauskite vokiečių girininko P.Wohllebeno.
Nuo vaikystės mylėjęs gamtą šis girininkas per gyvenimą sukauptas žinias apie medžius sudėjo į knygą, kuri tapo tarptautiniu bestseleriu. Vos paėmus ją į ranką galime pradėti svarstyti, kuo gi gali sužavėti kūrinys apie medžius, knyga, kurioje net nėra aiškaus siužeto. Tačiau atvertus pirmuosius puslapius greitai suprantame, kad siužeto tokiai knygai ir nereikia: tai kartu ir detektyvas, ir trileris, ir meilės romanas, ir dokumentinė istorija, o viskas joje pagražinta realybėje vykstančiomis istorijomis.
Remdamasis naujausiais moksliniais tyrimais, savo per kelis dešimtmečius sukaupta girininko patirtimi, P.Wohllebenas knygoje atveria tokį medžių gyvenimą, apie kurį, greičiausiai, niekas iš mūsų nesusimastome. Knygoje girininkas teigia, kad medžiai yra tokie pat socialūs, kaip ir žmonės. Pagrįsdamas šią mintį P.Wohllebenas pateikia pavyzdžius, kaip medžiai susiję vienas su kitu, kaip jie geba vieni kitiems perduoti informaciją, paprašyti pagalbos, pasidalinti gyvybiškai svarbiomis maistinėmis medžiagomis, be kurių lauktų žūtis.
Iš pirmo žvilgsnio mes net neįtariame, kokioje nuolatinėje kovoje yra medžiai – jie priversti tarpusavyje keistis informacija, kad galėtų atremti grybų, vabdzdžių, gyvūnų atakas. Ši miško ekosistema, kuri ne taip lengvai pastebima plika akimi, yra tikras trileris apie išgyvenimą tikroje laukinėje gamtoje. O žinojote, kad medžiai geba ir keliauti? Taip, tai tiesa. Tik šis judėjimas yra toks lėtas, kd j galėtume įžvelgti tik šimtmečių laiko sandūroje.
Vienas įtraukiančių knygos aspektų – medžių sužmoginimas. P.Wohllebenas medžius vaizduoja kaip žmones, ir per šį sugretinimą atskleidžia, ne tik pačių medžių, bet ir žmonių individualias savybes. Pasak jo, medžiai kaip ir žmonės, geba būti užsispyrę, vėjavaikiai, be tėvų auga sunkiai – kaip našlaičiai (tam net skirtas vienas knygos skyrius – „Beglobiai vaikai“), o sudrausminti ir sulaukę pagalbos suveši ir džiugina savo pasiekimais. Knygoje pateikiami palyginimai yra ne tik puikios ir įdomios įžvalgos apie pačius medžius, bet jos ne ką mažiau pasako apie mus, žmones, ir dar kartą primena, kad nesame išskirtiniai – eilinės būtybės, tik evoliucijos dėka esančios aukščiau, bet su tais pačiais instinktais ir charakterio bruožais, kaip ir aplink mus auganti fauna ir flora.
P.Wohllebenas pasakoja sklaidžiai ir vaizdžiai. Perskaičius vos kelis žodžius „įsijungia“ fantazija, užnugary palikdama visas kasdienybės problemas. Tiesiog skaitant nekantrauji išsiaiškinti, kodėl genys nėra toks geras sanitaras, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir kas per gyviai veisiasi medžiuose. O jų nei daug, nei mažai – vieno tyrimo metu, apie kurį knygoje pasakoja autorius, ant medžių suskaičiuota daugiau nei 2000 įvairių gyvų organizmų. Tad nesunku įsivaizduoti, koks platus istorijų horizontas atsiveria šios knygos skaitytojams, mat kiekvienas iš šių organizmų turi savo vaidmenį medžio augimo procese, o kai kada net ir lemia jo gebėjimą išgyventi.
Remdamasis naujausiais moksliniais tyrimais, savo per kelis dešimtmečius sukaupta girininko patirtimi, P.Wohllebeno knygoje atveria tokį medžių gyvenimą, apie kurį, greičiausiai, niekas iš mūsų nesusimastome.
Šią knygą, kurią aprėpia tokios temos kaip ligos, tinkama ir išgyventi leidžianti medžio išvaizda, išsekimas, gimimas, medžių keliavimas ir t.t. Autorius iš viso siūlo į medžius pažvelgti 36 skirtingais kampais – būtent tiek skyrių yra šioje knygoje. Tad keliais sakiniais apibūdinti šį kūrinį – neįmanoma. Jis per daug turiningas.
Norintiems apie P.Wohllebeno idėjas paskaityti plačiau, autorius siūlo šaltinių, kuriais remiantis ir parašyta knyga, sąrašą. Kiti knygos šaltiniai – paties autoriaus patirtis ir svarstymai, kodėl gamtoje viskas vyksta vienaip, o ne kitaip. Galbūt šie svarstymai verčiant puslapius gali atrodyti nerimti ir sutrikdyti pasitikėjimą pačiais faktais apie medžių gyvenimą, tačiau tai sunku vertinti, kai mes apskritai nedaug žinome apie šią temą. Kartais net ir mažiausiai tikėtini dalykai yra tiesa – ir atvirkščiai.
Knyga mums atveria mažai pažintus informacijos klodus. Tai tikras dokumentinis trileris, tik rodomas ne per žydrąjį ekraną, o vaizduojamas knygos puslapiuose, kas skatino pačio skaitytojo fantaziją. Jam suteikiama galimybė pažvelgti, pažinti ir ieškoti pačiam. Ši knyga tai raktas, tačiau ar jis bus panaudotas, ar skaitytojas patikės pačiu šio rakto egzistavimu – kiekvieno iš mūsų apsisprendimo klausimas. kaip ir medžių kasdienybėje, kai šie yra priversti apsispręsti – ar jau metas mesti lapus ir panirti į žiemos miegas, ar paskutinėmis dienomis aktyviai vykdyti fotosintezę, tačiau rizikuoti būti užkluptam šalnų.
„Paslaptingas medžių gyvenimas“ patiks tiems, kurie mėgsta šviečiamojo pobūdžio literatūrą – skoningą faktų ir įdomių istorijų mišinį. Žinoma, ją derėtų atsiversti ir dokumentikos mėgėjams, ir žmonėms mėgstantiems stovyklauti ar būti gryname ore, ir tiems, kas domisi klimato kaitos idėjomis. Tai knyga, kurią galėtume priskirti prie tų, kurios skaitytojams atsiveria kaip žinių ir dėmesio vertų pasakojimų junginys apie mus supantį pasaulį.
Baigus skaityti knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“ galite būti tikri, kad ne tik į medžius, bet ir į visą supančią aplinką pradėsite žiūrėti kitu žvilgsniu – ieškoti sunkiai pastebimų dalykų, kelti klausimus, kurie anksčiau jums nerūpėjo. Tai knyga, kuri įkvepia pažinti. O tai, regis, ir yra dėmesio vertos, geros literatūros bruožas.
Smagaus skaitymo.
