„Kabinetas 339“ nėra ministro pirmininko būdo ir veiklos kritika. Žurnalistai Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas, tiek mynę ir mygę, taip ir nenustatė, ar už savo sprendimus Skvernelis gavo tiesioginės naudos. Taikliai pastebėjo knygos recenzentas Jonas Balčiūnas, kad „Skvernelio pavardę pakeitus kita“, būtų galima parašyti panašią knygą.
Vis dėlto nuolatinis spaudimas premjerui atskleidė paralelinių valstybės sąrangos ydų, kurios labai liūdina. Keičiasi veikėjai ir dekoracijos, bet kai kas lieka nepajudinama. Tai sistema, kurioje „liko tik melas, absurdas ir baimė“. Pastaroji citata – iš prieš 30 metų išleisto Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“, kuris kaip niekas kitas tinka knygos turiniui perfrazuoti.
„Kabineto 339“ autoriai ne kartą prigavo tarnautojus ir politikus meluojant. Jie apnuogino ir institucinį absurdą – pavyzdžiui, etikos sargams užsiimant filologine ekvilibristika, kad tik „išsuktų“ Skvernelį nuo jam nepalankaus sprendimo. „Esmė – išsuktas Skvernelis“ (p. 88) – tai tobuli šlykščios sistemos tarnaitės žodžiai.
Knygoje tarp eilučių įsirangiusi visų blogybių juodoji valdovė baimė. Dviejų bebaimių autorių parengtoje knygoje baimės motyvas iš atvirkščios pusės pasirodo per buvusios Vyriausybės kanclerės Mildos Dargužaitės asmenį. Pastaroji tarnautoja, turėjosi vakarietiškos profesinės patirties, pasižymėjo aukšta savigarba, todėl iš mentūros atsineštiems Skvernelio bauginimo ir kiršinimo metodams kontroliuojant žmones, kad „jie jaustųsi dėkingi ir lojalūs“ (p. 189), nepasidavė.
Užtat kita Vyriausybės profesionalė, buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, ne vienus metus taip pat studijavusi ir dirbusi Vakaruose, į manipuliacijų pinkles vis dėlto papuolė. Jau išmesta iš posto ji reflektavo, kad Skvernelio „požiūris yra bendravalstybinis požiūris į žmogų, jo negerbimas“ (p. 174). Todėl Švedijoje ar Danijoje toks Skvernelis nebūtų įmanomas – skandinaviška sistema jį išspjautų dar nesulaukus nė šimtadienio.
Skelbęs kovą su korupcija, Skvernelis – kokia ironija – pats tapo savo kovos auka. Todėl didžiausias bailys šioje istorijoje ir yra pats Skvernelis. Nors premjero portretas, lyg dėlionė renkamas iš kitų asmenų liudijimų, lieka miglotas, vis dėlto tikrąją vidinę jo natūrą pakankamai aiškiai atskleidžia veiksmai. Šitaip užsisklęsti nuo tavo veiklą tyrinėjančių dviejų ambicingų jaunų profesionalų – tai lyg slėpti pažymių knygelę nuo tėvų. Diena po dienos vengdamas dviejų žurnalistų, Skvernelis leidosi užvaldomas baimės, kol galiausiai palūžo priimdamas stačiai neadekvatų sprendimą – duodamas kelią sunaikinti garsųjį Vyriausybės pasitarimo įrašą.
Jeigu premjeras rado mažiausiai 19 progų susitikti su etikos nepaisančiu verslininku Dariumi Gudeliu, negi buvo gaila bent dalį tokio dėmesio parodyti sąžiningiems žmonėms Davidonytei su Pancerovu? Jiedu savo tekste atskleidžia vieną informacijos rinkimo metodą – institucinį trolinimą, tai negi ir Skvernelis negalėjo taip pat padaryti – trolinti žurnalistus pats pirmas jiems paskambindamas, apsilankydamas redakcijoje, apsimesdamas geranorišku; gal būtų tiedu apsiraminę. Bet ne – slėptis lyg lauko pelei po pernykščiais lapais? Ir dėl ko?
Ko gero, žurnalistų aprašytos istorijos buvo palyginti mažo kaloringumo ir negalėjo suvešėti lietuviškoje politinėje dirvoje, kad premjerą išverstų iš posto. Daugmaž 20 milijonų eurų vertės parama elektrinei? Smulkmė. Premjero žmonos nedeklaruota 7000 eurų vertės akcijos? Juokai. 100 000 eurų naftininkų parama krepšinio klubui, kurią suorganizuoti Skvernelis arba padėjo, arba ne? Krepšinio šalies patriotams turbūt nekiltų didesnio pasipiktinimo, jei dėl paramos krepšiniui premjeras tarpininkautų net su galvažudžiu.
Skvernelis, tiesą sakant, nėra net vertas tokio atsidavusio žurnalistų darbo. Jis per pilkas ir per nykus. Ir tiek korumpuotas, kad pats to turbūt nesupranta. Net perskaitęs knygą kažin ar suprastų – neduota žmogui.
Dar man atrodo, kad žurnalistai, apsiėmę rašyti knygą apie šito politiko darbo užkulisius, jį ir sukūrė tokį, kokį dabar pažįstame. Tokį, kuris pažada po prezidento rinkimų atiduoti 339 kabineto raktus, bet keletą savaičių atsitvėręs tylos siena to taip ir nepadaro. Tokį, kuris nebemato ne tik jo namų link tiesiamo asfalto, bet ir teisinio pagrindo prisidirbusiam ministrui atleisti. Tokį aklą ir nebylų, apsėstą paranojos.
Kai sakoma, kad politiką galima užmušti su laikraščiu, tai knyga šitą politiką, regis, suplėšė į gabalus. Dar jos nė neišleidus!
Kartu norėčiau atkreipti dėmesį, kad kai kurie žurnalistų išaiškinti atvejai gali būti nebūtinai sąlygoti piktos valios ar blogų ketinimų, mat tiesiog tokia politika. Nebūtinai deklaruota ir švari, bet vis dėlto – politika. Lietuvoje, kaip Amerikoje ir Italijoje, tikslai pateisina priemones.
Mano supratimu, europinės paramos atliekų deginimo gamykloms supriešinimas su „Danpower“ interesais yra dirbtinis – atliekų deginimo gamyklos nebūtinai yra savaiminis gėris nepaisant gautos europinės paramos (kaip trinkelėmis už tą pačią paramą išklotos miestelių aikštės irgi nėra dangiškoji mana – netgi atvirkščiai). Kitaip sakant, nuspręsti, kad Lietuvoje užtenka vienos atliekų deginimo gamyklos vietoj dviejų, nebūtinai yra neskaidrus sprendimas – žaliosios politikos požiūriu tai gali būti tiesiog racionalus žingsnis, žinoma, kartu būtinai sudarant sąlygas didžiajai daliai atliekų sugrąžinti į gamybos ciklą, užuot išleidus jas per kaminą. Turėdami politinį energetinio saugumo tikslą konservatoriai panašiai tarėsi dėl branduolinio reaktoriaus ir suskystintų dujų terminalo – tai buvo brangūs ir pusslapčiai projektai, iš kurių, kaip žinome, pavyko tik vienas.
Knygoje nagrinėjama Vyriausybės ir „Orlen“ taikos sutartis vėlgi nebūtinai yra afera: ar proteguojant Mažeikių gamyklą buvo pažeisti įstatymai ir viešasis interesas, tegu aiškinasi prokuratūra. Tačiau pats principas – nuolaidžiauti naftininkams sudarant jiems šiltnamio sąlygas, kai pažangaus pasaulio valstybės ieško ryžtingų sprendimų, kuo pakeisti iškastinį kurą, yra apgailėtinas. Juolab kad žurnalistų išaiškintas nuolaidas naftos gamyklai padarė vadinamosios „žaliųjų“ valdžios premjeras... Apgailėtina.
Knygos autoriai atsiskleidžia šios valdžios politinę dviveidystę: riboti atliekų deginimą netgi grąžinant paramą gali būti visai pažangu (žinoma, kartu įgyvendinant B – sukuriant gyvybingą žiedinės ekonomikos ciklą), kai flirtas su naftininkais (ar dėl draugystės su Lenkija, ar dėl krepšinio?) yra didelis žingsnis atgal. Nenuoseklu. Vadinasi, tai jokia politika.
Tad norisi autoriams ateityje palinkėti rimtesnio subjekto nei Skvernelis, kad po jų žurnalistinių tyrimų lėktų skiedros ir žiežirbos, o teksto poveikis iš tikrųjų būtų vertas Votergeito analogijos. Ir dar – nepasitikėti taip savo šaltiniais.
Kai politika tekste rodosi primityvi lyg folkloro mėgėjų pasirodymas ant Naisių kalvos, žurnalistika užtat žėri, žydi.
Kai politika tekste rodosi primityvi lyg folkloro mėgėjų pasirodymas ant Naisių kalvos, žurnalistika užtat žėri, žydi. Nors šio tyrimo atspirties taškas – slapto šaltinio informacija – man atrodo naivus ir abejotinas, nueitas kelias vis dėlto sklandus nepaisant pasirinkto objekto. Jie pačiupinėjo šen, pačiupinėjo ten. Neatlyžo nuo temos net naktį, vidurnaktį. Birutė savo herojų Skvernelį net sapnavo – toks stiprus tapatinimasis tikrai ne į sveikatą. Ir vis dėlto nudirbo darbą lyg pagal vadovėlį, kad pagal šitą knygą kiekvienas lietuvių žurnalistas dabar gali susikalibruoti savo etinį standartą.
Vietoj recenzijos reziumė pasiskolinkime mintį iš to paties „Vilniaus pokerio“: „Apčiuopiau, pajutau glitų Vilniaus aštuonkojį, Vilniaus bazilisko žudančių akių žybsėjimą, tačiau nepajėgiau suvokti jo prasmės. Mačiau, ką Jie daro, mačiau klaikias Jų veiklos pasėkas, bet vis nesuvokiau – kam visa tai“.
Tad kam visa tai – ką atvėręs 339-ojo kabineto duris atrado bebaimis tandemas?
Dovydas su Birute, apėję didelį ratą, grįžo ten, kur pradėję – namo. Į redakciją. Jiedu daug suprato apie save ir ypač – apie vieną saviškį, atkūrusį žurnalistinių tyrimų tradiciją Lietuvoje. Skaudi tai buvo tiesa. Ir verta viso nuoširdaus įdirbio, nes vien pati pastanga labai graži.
