Knygą lietuviškai išleido leidykla „kitos knygos“, iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas.
Pradėsiu nuo prisipažinimo, kad iki šios knygos apie Patti Smith nežinojau beveik nieko, bet po jos norėjau žinoti viską. Norėjau išgirsti jos muziką, norėjau susirast kitas jos knygas, norėjau skaityti iš naujo tą pačią knygą, dovanoti ją visiems savo draugams ir, žinoma, skristi į Niujorką. Todėl pirma rekomendacija abejojantiems, ar patiks ši knyga, jeigu nesidomite muzika, atsakymas – patiks. Tai knyga ne apie muziką, o apie išdrįsimą būti savimi, eiti paskui savo žvaigždę, apie sielų giminystę ir apie septintojo bei aštuntojo dešimtmečių Niujorką, alsuojantį bohemiška dvasia.
Tai knyga ne apie muziką, o apie išdrįsimą būti savimi, eiti paskui savo žvaigždę, apie sielų giminystę ir apie septintojo bei aštuntojo dešimtmečių Niujorką, alsuojantį bohemiška dvasia.
Prieš mirtį garsus fotografas, menininkas Robertas Mapplethorpe'as paprašo Patti Smith aprašyti jų istoriją, ir „Tiesiog vaikai“ yra būtent šio pažado ištesėjimas. Nors ši knyga yra apie juos abu, tačiau istorija yra aiškiai pasakojama Patti balsu, kuris šioje knygoje yra ir tos kartos balsas, pateikiantis mums gilias tiesas, paslėptas konkrečios asmeninės istorijos detalėse. Nors Patti Smith – įvairialypė asmenybė, talpinanti savyje daug kūrybinių pradų (menininkė, poetė, rašytoja, muzikantė), tačiau „Tiesiog vaikuose“ jai pavyko išvengti pavojingos teritorijos kurti knygą išskirtinai vien apie menininkus. Pažadėtieji memuarai yra apie laikmetį, vietą ir asmenybes, kurie paskatino, įkvėpė ieškoti kūrybinės savasties.
Abu, Robertas ir Patti, gimė pirmadienį 1946 metais. Kaip ir visi mylimieji, jie pasakojo vienas kitam savo vaikystės istorijas, juokdamiesi, kad: „Vaikystėje ji buvo bloga mergaitė, norinti tapti gerute, o jis buvo geras berniukas, norintis tapti blogiuku“. Bėgant metams šie vaidmenys apsivers, paskui vėl atsivers, kol kiekvienas galiausiai galės priimti savo dvilypę prigimtį ir tiesiog susitaikys su tuo, kad turi prieštaringus pradus – šviesų ir tamsų. Ji piešė, šoko, rašė eiles ir dievino knygas. Jis žavėjosi grožiu, turėjo dailininko talentą ir mėgo patarnauti mišioms. Ji pripažino dievišką poetų seką – Blake'as, Baudelaire'as, Rimbaud, Genet – ir norėjo prisijungti į jų gretas. Būdama dvidešimties kartu su Rimbaud „Nušvitimais“ lagamine ji paliko pilką gyvenimą Filadelfijoje, nepakenčiamą darbą spaustuvėje ir iškeliavo į Niujorką, kur dirdama knygyne susipažino su Robertu Mapplethorpe'u. O tada jie drauge paėmė Brukliną.
Jų santykių tikrumą palaikė bendras sielų troškimas kurti kartu, o tai visada buvo aukščiau už jų kūniškus poreikius, ir tai išliko iki pačios paskutinės Roberto gyvenimo akimirkos.
„Likome kartu, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, ir nebeatsitraukėme vienas nuo kito, išskyrus tada, kai reikėjo eiti į darbą. Apie tai nebuvo ištarta nė žodžio, viskas abiems buvo aišku ir be jų.“
Jų aistringos draugystės pradžia, laikas sutampa su auksiniu septintuoju dešimtmečiu Niujorke, kuomet bytnikų pora su svajonėmis apie šlovę galėjo išgyventi dieną dalindamiesi vienu sumuštiniu, cigaretėmis bei dažų kvapu, kartais nesugebėdami atskirti, kuris alkis didesnis – dvasinis ar fizinis. Tačiau jų skurdas buvo aukščiausios prabos, nes jie turėjo vienas kitą, kelias tas pačias, leidžiamas kas vakarą plokšteles („Blonde on Blonde“ ir „Madame Butterfly“), savo kūrybą ir svajones.
Patti žavių, stebuklingų detalių prisodrintu pasakojimu leidžiasi į praeitį, lyg viskas būtų įvykę dar vakar. Knygoje apstu Patti ir Roberto diskusijų apie meną ir jo vertę, fiksuojant judviejų ideologijos ir estetikos suvokimą, kurį jie patys ir įkūnija, kartu atskleidžiant, kaip skirtingos meninės strategijos gali vienodai lemti sėkmę. Nors abu jie bandė save išreikšti skirtingose meno srityse (Patti – poezijoje, dailėje, muzikoje, Robertas kūrė meno koliažus, instaliacijas ir tik vėliau atrado fotografiją), tačiau jų vidinis žodynas visada buvo labai panašus. Robertas visada Patti sakydavo: „Kūrinys nepabaigtas, kol tu jo nepamatei.“
Iki pripažinimo jie turėjo nueiti nelengvą tapatybių ir saviraiškos paieškų kelią, iki pat pabaigos, tesėdami vienas kitam duotą pažadą pasirūpinti vienas kitu, kad ir kas nutiktų. Net tada, kai Robertas atrado savo homoseksualumą ir abu turėjo kitus mylimuosius, jie vis tiek išliko draugais. Jų santykių tikrumą palaikė bendras sielų troškimas kurti kartu, o tai visada buvo aukščiau už jų kūniškus poreikius, ir tai išliko iki pačios paskutinės Roberto gyvenimo akimirkos.
„Mes su Robertu ištyrinėjome tolimiausias savo kūrybos ribas ir sukūrėme vienas kitam erdvę. Be jo išėjusi į įvairias pasaulio scenas, užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kaip jis nusivela savo odinį švarką ir kartu su manimi žengia į begalinę tūkstančio šokių žemę“.
Be Patti ir Roberto tarpusavio santykių, jų tuometinio gyvenimo peripetijų, knygoje „Tiesiog vaikai“ apstu anekdotinių, romantiškų ir liūdnų pasakojimų, Patti įžvalgų apie daugybę to meto Niujorko menininkų gyvenimą. Vienas iš įdomiausių knygos skyrių, tai jų gyvenimo etapas garsiajame menininkų viešbutyje „Chelsea“. Šis viešbutis ilgą laiką buvo namais daugeliui garsių menininkų, rašytojų, muzikantų. Kiekvienas šios vietos kampelis, sienų ar grindų lopinėlis pasakojo savo istorijas apie rūsiuose tebegulinčius Oscaro Wilde'o lagaminus, kambariuose sukurtas Bobo Dylano dainas, po koridorius tebeklajojančias Arturo C. Clarke'o ar Dylano Thomo šmėklas. Tuo metu viešbučio prieigas mindžiojo krūva dar gyvų asmenybių, kurios meno pasaulio naujokams (Robertui ir Patti) atrodė lyg iš ano pasaulio, nes juk argi ne stebuklas yra draugauti su Hariu Smithu, kaktomuša vestibiulyje susidurti su Salvadoru Dali, būti užkalbintam Alleno Ginsbergo (kuris palaikė Patti jaunu vaikinu), būti pamokytai Willliamo Burroughso ar papult į mūsų tėvynainio Jono Meko kamerą. Tokie buvo kasdieniai šių, savasties dar beieškančių vaikų, mokytojai ir įkvėpėjai.
Nuotykių ir įdomių pažinčių, kurių ratas didėjo su kiekviena diena, netrūko ir už viešbučio sienų: pradedant Jimiu Hendrixu, Janis Joplin, tęsiant šimtais garsiausių tuometinių muzikinio pasaulio vardų ir baigiant tokiomis pirmo ryškumo meno žvaigždėmis kaip Andy Warholas (su pastaruoju pažinties ypatingai siekė Robertas). Tad visai natūralu, kad augant tarp tokių korifėjų, šiedviems sėkmė taip pat greit pradėjo šypsotis.
Jie abu turėjo įgimtą individualų stiliaus pojūtį, todėl knygoje be galo įdomu skaityti tas vietas, kai Patti itin detaliai aprašo įvairioms progoms susikurtus savo įvaizdžius, kurie, manau, taip pat turėjo nemažai įtakos užkariaujant meno pasaulį. Vienas įsimintinesnių buvo „gedinčios tenisininkės“ kostiumas, pademonstruotas prašmatniame, stilingame kaukių baliuje, patraukęs net garsaus ispanų dizainerio dėmesį, ir parodęs, kad ši menininkė nestokojo ne tik išmonės, bet ir humoro. Net Salvadoro Dali dėmesį pavyko patraukti su juodos varnos iškamša. Jos bičiulis, Robertas, savo išvaizdai, aksesuarams, aprangai skyrė net dar daugiau dėmesio negu Patti – tai pasakodama autorė nevengia lengvai pasišaipyti iš šios Roberto savybės: „Aš į aprangą žiūrėjau kaip į pasirengimą prancūzų naujosios bangos filmo scenai. <...> Robertas į aprangą žiūrėjo kaip į čia ir dabar vykstantį meną.“
Knyga papuošta ir keletu fotografijų, piešinių iliustruojant vieną ar kitą pasakojimą. Jų nėra gausu, bet Patti tekstas toks vaizdingas, kad net labai tų fotografijų ir nepasigendi. Apskritai, Patti šioje knygoje aprašinėja viską be galo vizualiai ir skaitant ją, nuolatos neapleidžia jausmas, lyg žiūrėtum filmą, nes išsireiškimai, aprašymai ne tik labai poetiški, bet ir kinematografiški.
Visgi didžiausias „Tesiog vaikai“ knygos ypatumas – tai skaidrus, šviesus, išgrynintas Smith tekstas, srūvantis nepaprastai poetiška kalba, parašytas visai kitokia raiška nei jos muzika, kuri turi stiprią, neapdorotą jėgą.
„Pro langą ant jo nuotraukų ir ant mūsų, sėdinčių kartu paskutinį kartą, eilėraščio krito šviesa. Robertas mirdamas kūrė tylą. Aš, kuriai buvo lemta gyventi, atidžiai klausiausi tos tylos – jai išreikšti man prireiks viso gyvenimo.“
Visgi didžiausias „Tesiog vaikai“ knygos ypatumas – tai skaidrus, šviesus, išgrynintas Smith tekstas, srūvantis nepaprastai poetiška kalba, parašytas visai kitokia raiška nei jos muzika, kuri turi stiprią, neapdorotą jėgą. Jos proza vaizdinga, žaisminga ir be galo nuoširdi, intymi, talpinanti savyje daug aistros ir giedros, todėl skaitosi labai lengvai ir įtraukiančiai, o kartu priverčianti susimąstyti apie tai, kiek pats tapai tuo apie ką svajojai, kiek įgyvendinai idėjų kuriomis tikėjai.
Tai iš tiesų viena labiausiai įkvepiančių biografinių knygų, kuri kada nors buvo parašyta apie tapimą menininku, o kartu vienas gražiausių, gilaus tarpusavio ryšio įprasminimų.
„Tiesiog vaikai“ – nuostabi rapsodija sielų giminystei, menui ir Niujorkui. Tai – viena iš tų gyvenimo knygų, kurios skaitymą gali pertraukti tik žemės drebėjimai, nuo blogo sapno pabudęs vaikas ar rytinis žadintuvas, užstatytas kėlimuisi į darbus.
