Šioje knygoje į maistą žiūrima kaip į pasaulio pažinimą, skonio ugdymą, gyvenimo filosofiją, galų gale – kaip tam tikrą meno formą.
„Bandau sudėlioti tobulo valgytojo dilemą. Taip, jis gyvena tam, kad valgytų. Tam, kad pietautų ir vakarieniautų. Bet jo pietūs nėra skanus maistas. Jo vakarienė nėra vidutiniškai pigus, gana egzotiškas, absoliučiai ekologiškas, grynai tradicinis maistas. Tobulo valgytojo pietūs yra maisto pažinimas. Pažinti maistą – tai reiškia pažinti pasaulį“.
Tokia maisto filosofija vadovaujasi nuo 1995 metų Italijoje gyvenantis P.Jurkevičius, keturių knygų autorius ar bendraautorius. Ši knyga, kaip perspėja pats autorius, ne apie maistą, ne apie tai, ką reikia valgyti, kad būtume laimingi ir sveiki, tai knyga apie požiūrį į maistą, apie tai, kaip elgiatės, kai atsiduriate prekybos centre, restorane ar namų virtuvėje: „Taigi, ji beveik nieko nežada ir tuo pat metu garantuoja beprotiškai daug: galimybę dalyvauti tapsmo procese, kurio galutinis rezultatas – tobulas valgytojas. Maisto virtuozas“.
Iš karto galima įspėti, kam ši knyga tikrai nėra skirta. Tiems, kam maistas yra tik alkio malšinimas. Kam idealus apsipirkimas – dideliame prekybos centre. Tiems, kas galvoja atradę savo mėgstamus patiekalus ir neketina ieškoti kažko naujo. Tie, kam svajonė restorane ar kavinėje būtų užsakyti „to, kaip visada“. Na, o skirta ši knyga tiems, kam atrodo, kad maistas yra naujų įspūdžių paieškos ir nesibaigiantis skonio lavinimas.
Kuo skiriasi nuo gurmano?
Visų pirma, apie terminą. Pats autorius šiai knygai pasirinko ne pas mus labiau paplitusį gurmano terminą, o gurmė. Kodėl? „Didysis skirtumas tarp gurmano ir gurmė yra šis: gurmanui ką paduodi, ta jis ir valgo daug nefilosofuodamas. Gurmanas yra pozityvus valgymo reikalų šaunuolis. Gurmė renkasi. Jis yra kritikas. Jeigu nepatinka – susiraukia ir atstumia, – rašo P.Jurkevičius ir pateikia portretą to gurmė, apie kurį ir rašo šioje knygoje. – Ši knyga – apie jį – antipatišką, ironišką, kritišką, išrankų, aristokratišką, principingą, smalsų, įžvalgų, ištroškusį informacijos, trykštantį erudicija ir šiek tiek arogantišką gurmė“.
Kuo gi galėtų patraukti ši knyga tuos, kurie negalėtų priskirti savęs gurmė kategorijai ir kurių, turbūt iš skaitančiųjų bus dauguma? Manau, pirmiausiai autoriaus rašymo stiliumi – šmaikščiu, kartais ironišku (tai ypač atsiskleidžia paskutiniame skyriuje „Penkiasdešimt viena kritiško skonio maksima“), autorius virtuoziškai valdo kalbą, o svarbiausia - kitonišku, filosofišku, aistringu požiūriu į maistą. Žinoma, nesunku įsivaizduoti, kad nemažai kas apkaltins autorių elitizmu ar snobizmu. Tikiu, kad kai kurie autoriaus pasakojimai gali netgi suerzinti. Ir nieko čia keisto, nes toks požiūris į maistą tikrai ne kiekvienam, galintis iškelti klausimą, ar iš tiesų tiek dėmesio reikia skirti valgymui. Juk ne kiekvienas pasiryžęs dėl nepažinto skonio pasiųsti po velnių sekmadienio ramybę, atostogas ar taupymo planą. Taip, ne kiekvienam visa tai ir įkandama.
P.Jurkevičiaus knygoje pasakojimas dėliojamas iš įvairių tapimo ir buvimo gurmė kampų – kokie pirmieji valgymo įspūdžiai, kur geriausia, patogiausia gurmė būti ir gimti (žinoma, Italija ir Prancūzija šiuo požiūriu nepralenkiamos, tačiau, kaip rašo autorius, „gastronominės būties lengvybė tampa pernelyg lengvai pakeliama, nes yra kone teisinė norma, nebelieka kančios, kūrybos proceso, noro veržtis, keisti, laužyti schemas“), pasakoja vaikų auklėjimo principus, kaip išmokyti vaiką teisingos mitybos, elgtis prie stalo.
Į šį vientisą pasakojimą įsiterpia gurmė kasdienybės užrašai. Juose autorius aistringai kalba apie kavą („geras kvartalo barista yra tiek pat reikšminga figūra kaip parapijos klebonas arba apylinkės gydytojas. Arba mokyklos mokytojas. Prisiekusiam kofemanui gyvenimas yra šviesus tada, kai yra savas geras barista“), aprašo gastronomines keliones - nuo iki savo tautinę autentiką saugančių slovėnų iki Tauragės turgaus, kur vietoje vietinių gastronomijos produktų – skalbimo milteliai ir drabužiai, čia – pasakojimai apie geriausią picą pasaulyje, odės sūriui, tai, kas yra pavyzdinis savininkas ar padavėjas, ar įmanoma aukštoji lietuviška virtuvė. Aprašoma kone groteskiška kelionė į Granjaną, kur bažnyčioje ant altoriaus jis randa sukrautą dvylikos gamintojų pastą (klebonas: „Nieko neįprasta, brolau: pasta yra grūdai. Grūdai yra duona. Duona yra Viešpaties kūnas. Amen...“). Kai kurie iš šių tekstų jau buvo pasirodę ir portale 15min.
Kaip atpažinti blogą maistą?
Skyrius „Tobulas valgytojas“, kuriame autorius reziumuoja, kaip atpažinti blogą maistą, turbūt geriausiai atspindi gurmė valgio pasirinkimo principus ir filosofiją. Šie principai, manau, iš esmės kirsis su daugelio maistą besirenkančiųjų Lietuvoje kriterijais.
Šie principai netiks tiems, kam vienas esminių posakių yra „laikas pinigai“ ar svarbiausias maisto pasirinkimo kriterijus yra kaina. P.Jurkevičius siūlo kitą – ir pats iškart pripažįsta, kad gal kiek senamadiškai atrodantį, dinozaurišką ir idealistišką – požiūrį.
Taigi, kokie tie esminiai principai? Anot P.Jurkevičiaus, blogo maisto esmė – maža kaina: „Maisto produktai yra brangūs tada, kai juos gamina žmogaus rankos. Užauginti konkrečioje žemėje. Brandinti tam tikrame trobesyje. Tokie, kuriems paaukota šeimyninė laimė, atostogos, buitiniai malonumai“.
Kitas gero maisto žudikas – masinė gamyba. Kaip atpažinti jos produktus? Anot autoriaus – padeda, nors ir ne visada, graži ir įtaigi pakuotė, patogiai ir greitai paruošiamas maistas, ilgas ingredientų sąrašas. Nepataria jis apsipirkti ir didžiuosiuose prekybos centruose (kuo mažesnė valstybė, tuo didesni jos prekybos centrai, o „hyperyje prisiperki visko labai daug už mažai ir grįžęs namo konstatuoji, kad pirkai ne todėl, jog reikėjo, o todėl, kad buvo pigu“) Tad ką daryti? Bent jau pats autorius įsitikinęs, verta gaišti specializuotose mėsinėse, vyninėse, žuvies krautuvėse. Taip, tai kainuoja laiko, tačiau bendravimas, kokybė tai atperka. Juk pas mažuosius grandinė yra trumpa – savininkas pažįsta gamintoją, pažįsta gaminį, pažįsta gaminio vartotoją. Tad vieną kartą nusivylęs pirkėjas daugiau pas jį nebegrįš.
Tiesa, jau dabar matau, kaip daug kas sako, kad bepigu taip kalbėti autoriui, kuriam visos reikalingos mažos parduotuvės Romoje telpa į maždaug 1 km / 0,5 km plotą. Vilniečiui dažniausiai į tą patį plotą aplink gyvenamąją vietą, žinoma, jei negyveni Naujamiestyje ar Senamiestyje, telpa „Maxima“, „Iki“ ir „Rimi“, gal kartais dar „Norfa“ ir per klaidą čia atsidūrusios susigūžusios kelios mažos parduotuvės.
Nebūtinai perskaitę šią knygą daugelis jos skaitytojų taps gurmė. Lygiai kaip perskaitę aistringai parašytą audiofilo knygą apie tai, kaip išgauti tobulą skambesį ar kaip išmokti atpažinti to skambesio niuansus, taps garso aparatūros kolekcioneriais. Tačiau galbūt ši knyga padės kiek pakeisti požiūrį į skonio lavinimą. Arba bent jau pasiginčyti su autoriumi dėl jo požiūrio į maistą.
