Šiuo gana trumpu alegoriniu kūriniu Ph.Claudel skaitytoją verčia susimąstyti apie moralines žmonijos problemas. „Šuns archipelagas“ – nemalonus vaizdas to, kas šiuo metu vyksta pasaulyje: aršiai nagrinėjamos visuomenės ydos, iškreiptų faktų galia, susvetimėjimas.
Ph.Claudel – vienas žymiausių bei reikšmingiausių prancūzų rašytojų, kino režisierius, dramaturgas, Nansi universiteto literatūros profesorius ir Goncourt'ų akademijos narys. Rašytojo romanas „Pilkosios sielos“ gavo Metų verstinės knygos apdovanojimą Lietuvoje. Kitas gerai Lietuvos skaitytojams pažįstamas bei palankiai vertintas kūrinys „Brodekas“ apdovanotas licėjaus mokinių Goncourt'ų premija bei „Man Booker International“ užsienio literatūros premija (anksčiau vadinta „Independent“). Baigęs universitetą, Ph.Claudel dirbo mokytoju kalėjimuose. Ši patirtis bei ryšys su mokiniais įkvėpė rašytoją kūriniams ir, kaip pats rašytojas kartą teigė, darbas kalėjime pakeitė jo požiūrį į aplinkinius, kaltės jausmą bei nusistatymą ir žmonių teisimą.„Šuns archipelago“ siužetas skaitytoją nukelia į neįvardintą salą, kuri yra salyno, pavadinto Šuns archipelagu, dalimi. Vieną rugsėjo pirmadienio rytą Senė su šunimi vaikščioja paplūdimyje. Gyvūno dėmesį patraukia į krantą bangų išmesti trys pailgi pavidalai. Pasiekęs neįprastą jūros išmestą laimikį, šuva nesiliauja staugęs, atkreipdamas aplinkinių dėmesį ir susidomėjimą. Senė ir ten atsitiktinai pasirodę Spadonas bei Amerika smalsumo vedami pasiekia pavidalus, o ten – trys jaunų juodaodžių vyrų kūnai. Iš kur jie atsirado? Kas jie tokie ir kodėl gi jie šioje saloje? Galbūt reikia tiesiog pamiršti apie „radinį“? Salos ramybė išblėsta taip pat staiga, kaip ir pasirodę numirėliai paplūdimyje.
„Kas yra gėda ir kiek žmonių ją patiria? Ar ne gėda saisto žmogų su žmonija? Ar ji tik pabrėžia, kad žmogus nuo jos negrįžtamai nutolęs?“, - šiuos ir panašius retorinius klausimus iškelia Ph.Claudel nagrinėdamas moralines problemas kūrinyje. Rašytojo ir viską iš šalies stebinčio pasakotojo tonas – bešališkas. Viską stebėdamas iš šono jis leidžia pačiam skaitytojui susidaryti nuomonę apie įvykius bei pagrindinius personažus, palikdamas interpretacijai kūrinio pagrindinę mintį ir siunčiamą žinutę visuomenei. Viena akivaizdu – kiekvienas skaitytojas supras bei įvertins šią knygą iš savo patirčių bei pasaulio suvokimo perspektyvos.
Subjektyvus pasakotojas neįvardina tikslios Šuns archipelago geografinės padėties, palikdamas tai kaip neįvardintą, nuo pasaulio atskirtą salyną, kuris gali būtų visai šalia. Kaip nėra tikslios vietos, tikslaus laiko (vieną rugsėjo pirmadienį), taip ir beveik visi knygos herojai yra bevardžiai: Senė, Mokytojas, Klebonas. Šis rašytojo pasirinktas anonimiškumo manevras sustiprina idėją, kad dalyvių ir vietovių įvardinimas yra visiškai nereikšmingas, nes tai – žmonijos nenuginčijamos moralinės dilemos, galinčios nutikti bet kur.
Romano centre – platus temų spektras, kalbama apie žmogiškumą, lygybę ir rasizmą, pagarbą vienas kitam bei melą. Pavyzdžiui, salos gyventojai nelaiko į paplūdimį išmestų žmonių kūnų sau lygiaverčiais. Vien jau faktas, kad Klebonas juos vadina negrais, rodo pažeminimą bei kitų rasių išskyrimą. Klebono nuomone, juodaodžiai ne iš jų salos, todėl galima su jų kūnais elgtis kaip jiems patogiau, nepaisant įprastų tradicijų. Šis išskyrimas ne vien trikdo, bet suduoda antausį skaitytojui tuo pat metu iškeldamas klausimą – kada tu jauteisi viršesnis prieš kitą bei savo išskirtinumo tariamu žinojimu nužeminai kitą asmenį?
Mažos ir uždaros bendruomenės iš šalies visada atrodo simpatiškai, tačiau kodėl visada taip sunku patekti vidun? Pavyzdžiui, Mokytojo padėtis salos visuomenėje. Jis – prašalietis, atvykęs, o ne čia gimęs. Meras teigia: „<...> Mokytojas – nevietinis. Kad gimęs ne saloje. Kad ne toks kaip jie. Tereikia jo paklausyt ar į jį pažiūrėti. Apskritai tai svarbiausias argumentas: gimimo, bendruomenės, kilmės. Taip buvo kuriamos ir stiprinamos civilizacijos“. Taip Meras sulygina Mokytoją su į salą išmestais kūnais. Labiausiai stebina faktas, kad salos gyventojai, įsivėlę į šį nemalonų įvykį, gobšumo vedini nusprendžia taupyti savo salos kapinių žemę, o rastus kūnus nusprendžia „palaidoti“ saloje esančio vulkano skylėse, į kurias kai kurie saliečiai vis dar pila šiukšles. Pašaliečių palyginimas su šiukšlėmis ir stebina, ir verčia susimąstyti apie imigrantus bei pabėgėlius, apie jų priėmimą pasaulyje, ypač kai nemažai žmonių įvairiais būdais bandydami pabėgti iš vieno žemyno į kitą tiesiog žūsta kelionėse. Ar šie bėgantieji nuo blogio bei ieškantys išsigelbėjimo staiga tampa visuomenės atmatomis, su kurių kūnais, o kartais ir gyvenimais galima elgtis lyg su šiukšlėmis?
Mokytojas primena legendinio 1957 metais sukurto filmo "12 įtūžusių vyriškių" pagrindinį personažą, ieškantį tiesos, nenurimstantį ir keliantį klausimus. Filme, pasibaigus teismui, dvylika prisiekusiųjų bando priimti nuosprendį byloje, tačiau tai turi būti vienbalsis sprendimas. Tačiau prisiekusysis Nr. 8 nesutinka, taip pradėdamas diskusiją ir bandydamas priimti objektyvų sprendimą, paremtą tikrais faktais bei įrodymais. Kaip filmo personažas, taip ir Mokytojas „Šuns archipelage“, nepasiduoda masinei nuomonei, o bando išsiaiškinti, kaip šie vyrų kūnai buvo išmesti į jų salą ir kodėl. Tačiau kur gali nuvesti beatodairiška tiesos paieška? Ar savo tiesos siekimu galima užkrėsti kitus ir išgydyti moralinius žmonių pūlinius?
Šios dilemos išrutulioja nuodėmės ir atleidimo tematiką, lydimą simbolizmo romane. Klebonas visame kūrinyje vaizduojamas apsuptas bičių, kurios krikščionybėje laikomos prisikėlimo alegorija, o dėl darbštumo – vilties simboliu. Tačiau ar vis dar yra vilties šioje sutrūnijusioje ir apkerpėjusioje visuomenėje? Kitas svarbus simbolis „Šuns archipelage“ – Daktaro sapnai. Košmarai, lydintys Daktarą, primena garsųjį Charleso Dickenso romaną „Kalėdų giesmė“. Sapnų dėka pagrindinis veikėjas pasikeičia, pamatydamas savo ydas ir klaidas. Tačiau ar Daktaras išgirs savo sąžinės balsą? Galbūt.
„Šuns archipelagas“ – niūrus, subtiliai parašytas kūrinys, kuris nepaliks Ph.Claudel fanų abejingų. Taip pat patiks ir tiems, kurie dar tik nori susipažinti su rašytojo kūryba ir nebijo analizuoti savęs bei visuomenės moralės dogmų.
