Deja, vokiškas detektyvas – tikras detektyvas: čia nerasite žavios moters, protingo vienišo vyro, atstumiančio nusikaltėlio, o pabaigoje triumfuojančios tiesos, nugalėto blogio ir dviejų bylą tiriančių žmonių meilės. Piktas vilkas čia tikrai pasakos personažas, tačiau aplinkybės, kuriomis pasakojama, – daugiau nei šiurpios, nes rašytoja romano tema pasirenka ne įprastą žmogžudystę, o siekia atskleisti vaikų pornografijos industrijos žiaurumų ir galybės mastus. Kaip pati Nelė Neuhaus pripažįsta, tai, ką pavaizdavo romane, yra tik lašas jūroje kalbant apie vaikų pornografijos mastus, – tai plačiai iškerojęs ir nenugalimas blogis. Kaip tik šią mintį rašytoja ir renkasi romano pabaigai. Štai tokią opią temą šį kartą narplioja Nelė Neuhaus, tad silpnesnių nervų skaitytojams patariama knygą atidėti į šalį – romanas ne tik įtrauks į įvykių srautą, bet ir šiurpins tema bei motyvais.
Kaip pati Nelė Neuhaus pripažįsta, tai, ką pavaizdavo romane, yra tik lašas jūroje kalbant apie vaikų pornografijos mastu
Taigi pasiryžę skaityti šį kūrinį tegu nusiteikia rasti ne tik vaizdingų lavono ir tyrimo eigos aprašymų, bet ir spalvingų charakterių. Pagrindiniais veikėjais Nelė Neuhaus vėl renkasi gerbėjams jau gerai žinomus Piją Kirchhof ir Oliverį fon Bodenšteiną. Ši komanda jau buvo pasirodžiusi romane „Snieguolė turi mirti“ ir sulaukė didelių simpatijų.
Šaunus duetas – Pija ir Bodenšteinas, nors turi ir įdomų savo asmeninį gyvenimą, yra atsidavę kriminalistai – darbas ir bylų narpliojimas jiems svarbiausia. Todėl kai karštą birželio dieną Maine prie Frankfurto randamas lavonas, Pija palieka seniai matytus klasės draugus ir skuba į įvykio vietą. Ji su Bodenšteinu ima narplioti neeilinę bylą. O neeilinė ji dėl keleto priežasčių – lavonas gerokai sumaitotas, kiek vėliau paaiškėja, kad tai paauglė, bet keisčiausia, kad nei niekas jos pasigenda, nei patys kriminalistai ką nors sužino apie merginą.
Byla tarsi atsiduria aklavietėje – dingusios merginos niekas neieško, o įtariamųjų vis daugėja. Kuo kruopščiau kriminalistai narplioja įvykį, tuo didesnės painiavos atsiranda ir įtraukiama vis daugiau žmonių. Pijai ir Bodenšteinui užmenama dar ne viena mįslė – pasikėsinimas nužudyti, nužudymas ir motyvų bei kaltųjų paieška neleidžia kriminalistams aptingti. Galų gale Pija ir Bodenšteinas randa keletą įtariamųjų, bet net ir patys kiek abejoja jų kaltumu, o štai skaitytojui jau ir visai neaišku, nes pasakojimas trūkinėja – nuo vieno veikėjo peršokama prie kito, tarsi kažkas nutylima, kažkas slepiama... Visi romano veikėjai susiję, nors, žinoma, perskaitęs net pusę detektyvo to nenuspėtum – Nelė Neuhaus taip meistriškai supina ir perpina įvykius, kad atomazga tikrai nustebina. Beje, šia byla labai domisi ir Markusas Marija Frėjus – vyriausiasis prokuroras, ir visuomenės padugnės, keliantys įtarimų dėl savo neaiškios praeities ir didelio susidomėjimo nusikaltimu. Nei vienų, nei kitų motyvai neaiškūs: Markusas Marija Frėjus galbūt iš profesinės pusės, tačiau niekada nėra buvę, kad vyriausiasis prokuroras taip atidžiai sektų bylą ir ją tiriančius kriminalistus. Užuominos apie paslaptingo gyvenamųjų vagonėlių vyriškio praeitį kelia įtarimų – nors jis teistas už vaikų pornografiją, skaitytojas jaučia, kad pasakyta dar ne viskas. Jo bendras taip pat įtartinas personažas... Tik ne visi yra tokie, kokiais dedasi. Kas apsimetinėja, o kas ne – ima narplioti ne tik kriminalistai, bet ir Hana Hercman – populiarios televizijos laidos vedėja.
Ką tokio svarbaus ji sužino, rašytoja skaitytojui iš karto neatskleidžia, taigi lieka spėlioti, kas siekia pakenkti Hanai: jau teisti jos informatoriai ar kas nors kitas? Beje, Hana, nors ir sunkiai sužalota, lieka gyva, kur kas liūdniau – siaubinga mirtimi – baigiasi psichoterapeutės istorija. Ko Hanai reikėjo pas psichoterapeutę ir su kuo ši supažindina televizijos žvaigždę, skaitytojui atskleidžiama ne iš karto, o tada jau įvykiai įgauna pagreitį ir, rodos, viskas tuojau išaiškės. Byla tarsi pajuda iš mirties taško. Deja, nutinka ne visai taip. Nors įvykiai ir rutuliojasi, bet ne taip, kaip tikisi kriminalistai (o juo labiau skaitytojas). Čia rašytoja išmaniai išlaiko paslapties, painiavos ir įtampos bei galvosūkio proporcijas ir prikausto skaitytojo dėmesį iki paskutinių romano puslapių, kada baigiamas bylos nagrinėjimas.
Šioje byloje visi susiję ir įvykiai sukimba nepalikdami nė menkiausio tarpelio abejonėms. Nelė Neihaus rašo tiesmukai ir su vokiečiams būdingu tikslumu – kiekvienas veikėjas išbaigtas, kiekvienas veiksmas apgalvotas, kiekvienas dialogas – informatyvus. Nors viskas apgalvota, rašytoja pasirenka nevientisą pasakojimo struktūrą: istorija šokinėja nuo vieno veikėjo prie kito, taip pat autorė nesilaiko nuoseklumo ir pasakodama įvykius, taigi siužetą tenka sekti susikaupus ir atidžiai. Skaitytojas pasijus tikru kriminalistu, todėl neverta abejoti, kad Nelė Neuhaus – puiki detektyvo meistrė. Nors šios rašytojos į lietuvių kalbą išverstos tik dvi knygos, Lietuvos skaitytojams ji gerai žinoma. Nelės Neuhaus kūrinius, išverstus į gimtąją kalbą, taip pat skaito ir italai, prancūzai, ispanai, olandai, korėjiečiai, rusai, brazilai, britai, lenkai, kinai, čekai, kroatai, graikai, amerikiečiai. Tarsi nepakaktų būti tokiai populiariai, rašytoja įkūrė ir savo fondą, remiantį vaikų ir paauglių rašymo ir kalbėjimo įgūdžius lavinančius projektus.