„Paskutinis Salomėjos Nėries teismas“ – skambi frazė, kuri tampa tos (ne)paskutinės diskusijos ašimi. Bet ar jis iš tiesų paskutinis? Literatūrologai (V. Daujotytė, M. Kvietkauskas) nagrinėja jos išlikusio dienoraščio užrašus, ieško argumentų, leisiančių pateisinti poetės nuklydimus, istorikai bei įvairūs visuomenės ar politikos veikėjai (T. Baranauskas, A. Ramanauskas) laikosi nuostatos, kad S. Nėris išdavė savo tėvynę ir tam neranda jokio pateisinimo. Tačiau jokiais būdais negalime paneigti jos eilių tyrumo, nuoširdžių išgyvenimų, atgailos ir sielvarto kupinų išpažinčių. Poetė taikliai išpranašavo, kad jos kūryba liks ir švies amžinąja ugnimi. Bet, tikriausiai, to negana. Ar dėl to, kad Salomėja Nėris buvo moteris, bene talentingiausia iš savo amžininkų poetų, tampa kritikos strėlių taikiniu? Kodėl, praėjus ne vienai dešimčiai metų, vis dar kyla noras atgaivinti tą amžinąjį „prakeiktųjų poetų“ teismą?
Net ir dabar rašyti apie S. Nėrį yra gana sudėtinga. Nors praėjo jau 75-eri metai nuo poetės mirties, tačiau kalbos, lyg šmėklos, vis dar persekioja. Savo romane „Padai pilni vinių“ Aldona Ruseckaitė stengėsi parodyti tikrąjį ir nepažintą S. Nėries veidą – padaryti tai, ko nepavyko kitiems. Biografinio romano žanras skaitytoją įtraukia tuo, jog jame pasakojama interpretuota šiuolaikinio ar istorinio asmens gyvenimo istorija. Jame sutelktas dėmesys į išgyvenimus, kuriuos žmogus patyrė per savo gyvenimą, sutiktus žmones ar įvykius, kurie lėmė sprendimus, aprašytus biografijoje. Šią knygą galima apibūdinti ir kaip įdomiai parašytą istoriją apie 1940 metų okupaciją, karą bei pirmuosius pokario metus, socialinį ir kultūrinį to laikotarpio gyvenimą.
„Aš kalta? Išdavikė? Nusidėjėlė? Gal esu tokia, bet pasiaiškinti privalau tik savo Motinai ir Lietuvai. Jums nepasakysiu nė žodžio – pulkite mane lyg šakalai!“ (p. 5) – šiais žodžiais pradedama A.Ruseckaitės knyga. Tai ištrauka iš priešmirtinių užrašų, kuriuose poetė fiksavo jautriausius savo išgyvenimus. Įžanga skaitytoją nukelia į paskutiniąsias gyvenimo akimirkas, kurių metu, poetė, gulėdama mirties patale, sielvarto kupinais žodžiais susivokia ir pripažįsta savo klaidas: „Gavau ligoninėje šlepetes, įkišau koją ir iš karto dūrė širdin – padai pilni vinių! Mama, mano motinėle, jie tyčia man davė tokias šlepetes <...>“ (p. 5). Skausmas ir širdgėla – tai, kas beliko po bandymų „žemei dangų prilenkti“ (p. 275).
„Aš kalta? Išdavikė? Nusidėjėlė? Gal esu tokia, bet pasiaiškinti privalau tik savo Motinai ir Lietuvai. Jums nepasakysiu nė žodžio – pulkite mane lyg šakalai!“
Romanas suskirstytas į tris dalis: „Okupacija“, „Karas“ ir „Sugrįžimas“. Kiekviena dalis rodo nuolat kintančią poetės pasaulėžiūrą, aiškina tam tikrų poelgių priežastis. Vis dar neapsisprendusiam skaitytojui padeda „smakas“ arba „gerieji balsai“, kurie teisia ir išteisina poetės gyvenimo linkius. Galima numanyti, kad „smakas“ šiame kūrinyje atspindi velnią, o „gerieji balsai“ yra aliuzija į angelus sargus. Atskirai aprašomos trys Biblinės ištraukos, kuriose dominuoja vardas Salomė – šios interpretacijos simbolizuoja savotišką Dievo apsireiškimą kiekviename S.Nėries gyvenimo etape. Pirmoje ištraukoje maža ir naivi mergaitė, apgauta savo motinos, prašo apaštalo galvos už kalbas, skleidžiamas apie Erodiadą. Antroje ištraukoje vaizduojama jau suaugusi moteris ir motina, nesuprantanti, kas yra Dievo karalystė. Trečioje ištraukoje vaizduojamas Mergelės Marijos kūdikėlio gimimas, Salomės abejonės ir tikėjimo klausimas. Šie Bibliniai fragmentai pateikiami atskirai, tokiu būdu lėtai atskleidžiama jų prasmė. Tarp šių istorijų juntama stipri analogija – kaip ir Salomė, taip ir Salomėja Nėris – iš mažos ir naivios mergaitės virto suaugusia, tačiau mažai nuovokos turinčia moterimi, sugrįžusia į tikėjimo kelią.
Iki šiol S.Nėries gyvenimo ir kūrybos lauke, pasitelkdamas tikslią dokumentiką, daugiausiai dirbo Viktoras Alekna, o A.Ruseckaitė savo knygoje poetės istoriją pavertė įtraukiančiu romanu su veiksmo, meilės ir dramos elementais. Aprašomas laikotarpis (1940-1945 metai) buvo sudėtingas ne tik S.Nėries gyvenime, bet ir Europos istorijoje, tad geros gyvenimo pamokos, kurias „gavo iš revoliucingų draugų, atostogaudama Vienoje“ (p. 61) ar slapti pasimatymai su profesoriumi J.Eretu, kai „rodėsi visas pasaulis tik į mylimąjį susitelkęs ir nieko daugiau nereikia – tik būti ir būti kartu, nepaisant, ar nuodėmė, ar apkalbos, ar pavydas, ar uždraustas vaisius“ (p. 67), liko tik blankiuose prisiminimuose. Neatsitiktinai pasirinktos būtent šios poetės gyvenimo detalės, dėl kurių ji yra smerkiama.
A.Ruseckaitė savo knygoje poetės istoriją pavertė įtraukiančiu romanu su veiksmo, meilės ir dramos elementais.
Pirmoji romano dalis pradedama vienu svarbiausių ir prieštaringiausių įvykių – S.Nėries išvykos į Maskvą ir „Stalino saulės“ parvežimu į Lietuvą. Šis pasirinkimas gana logiškas, nes jau pradžioje trumpai aprašomi įvykiai, laikomi pirmosios dalies ašimi. O ir pats rašymo stilius įtraukia skaitytoją, nes pasiruošimas išvykai vaizduojamas valiūkiškai: „Dvi jaunos moterys, puikiai nusiteikusios, vasariškai pasipuošusios, garsiai juokiasi, viena vis pakelia pirštą, rodo – liuks arba papurto galvą, suraukia nosį – suprask – netinka...“ (p. 9) Moterų juokas ir elegancija, atrodo, neturi nieko bendra su vyriškais politiniais reikalais, juk grožis ir politika – du nesuderinami dalykai. Įdomu yra ir tai, kad ši S.Nėries draugė Mikalina, romane vaizduojama lyg nuoširdi patarėja ir globėja karo metais, iš tiesų buvo A.Sniečkaus patikėtinė, kuriai poetė tebuvo dar viena eilinė užduotis. Šis kontrastas, pabrėžiantis moters silpnumą ir aukštesnių jėgų veikimą, tik dar labiau sužadina skaitytojo dėmesį.
Knygoje išryškinama problema, savo aktualumu nenusileidžianti iki šių dienų – moters išnaudojimas. Ar S.Nėris buvo tik politine marionete? Juk ji tebuvo viena iš keleto moterų 20-ies asmenų delegacijoje, kuri suvaidino politinį spektaklį-prašymą priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Vėliau romane jai suteikiama „garbė“ ir pasiūloma sukurti garsiąją „Poemą apie Staliną“. Romano autorė aiškiai parodo savo poziciją, kuria argumentuotai gina S.Nėrį ir paaiškina jos kryžkelių pasirinkimus.
Nors poetė tuometinėje visuomenėje vaizduojama it garsenybė ar ideologinė ikona, tačiau jausmai, kylantys poemos rašymo metu, tarsi slepiami darbo kambario tamsos šyde. S.Nėries vyras Bernardas Bučas savo atsiminimuose pasakojo, jog garsioji poema nebuvo rašoma dėl stiprių jausmų Stalinui ar socializmo idėjų puoselėjimo – vyrai poetai stengėsi atsikratyti šios „gyvenimo naštos“, tikriausiai suprato, kokios gali būti to pasekmės ir garsiąją Polio Verleno frazę „prakeiktieji poetai“ atidavė būtent S.Nėriai, o ji – moteris, auginusi mažametį berniuką, nuolat patyrusi psichologinį spaudimą ir manipuliacijas – priėmė šią naštą.
Autorės parinktas pasakotojas konstruktyviai kritikuoja labiausiai besireiškiančius politinius veikėjus, satyriškai sugretina Lietuvos praeitį ir dabartį.
Tad ar ji turėjo kitą pasirinkimą? Autorė, šiek tiek interpretuodama, poetės lūpomis šios nakties jausmus apibūdina lyg „kūrybos kančias“ (p. 31). Tad išnaudojama moteris tik dėl to, kad trūko išraiškingo kalėdinio papuošimo? Ar dėl to, kad reikėjo atpirkimo ožio? Į šiuos klausimus knygoje atsakymo nėra. Čia palikta vietos kiekvieno skaitytojo interpretacijoms bei įžvalgoms.
Autorės parinktas pasakotojas konstruktyviai kritikuoja labiausiai besireiškiančius politinius veikėjus, satyriškai sugretina Lietuvos praeitį ir dabartį: „Ir sutapk gi, kad Lietuvą pavedė pražudyti dviem Georgijų sūnums. Ši mažytė valstybė – žemdirbių kraštas, o šventasis Georgijus ir yra žemdirbys, viskas teisinga. Lietuviškai būtų šventasis Jurgis, kuris lekia ant žirgo ir nuduria baisųjį slibiną, tačiau išties nė vieno kraujo lašo, nė vieno. Kartais ir šventieji išsigąsta...“ (p. 9) Tinkamai parinkti žodžiai, laiku prisimintos praeities detalės romanui suteikia gyvybingumo, o gebėjimas tai perteikti ironiškai rodo rašytojo genialumą.
Vėlesniuose autorės aprašomuose įvykiuose aiškiai pajuokiamas tuometinio gyvenimo aplinkybių beviltiškumas. Kai baigiasi honorarai, limuzinai ir garbingi svečiai, o gyvenimas tęsiasi Rusijos glūdumoje, pasirodo visai kitoks „garbingos“ Tarybų Sąjungos įvaizdis. Šis laikotarpis tragiškai pakeitė laisvų žmonių gyvenimus, švelniai tariant, pakoregavo visuotinį mentalitetą, o visus skirtingai išsilavinusius piliečius įstatė į vienodus darbininkų rėmus.
A.Ruseckaitė romano gale rašo, kad bijojusi išleisti šią knygą, nes palietusi ne vieną pavardę, atskleidusi daugelį iki šiol nežinomų detalių.
Romane šmaikščiai, nors ir ne visiems pastebimai kritikuojamos sovietų Rusijos diegiamos komunikacinės vertybės: „Pavergtų šalių gyventojai jau buvo išmokę šia kalba keiktis – įspūdingi rusų keiksmažodžiai!“ (p. 99) A.Ruseckaitė romano gale rašo, kad bijojusi išleisti šią knygą, nes palietusi ne vieną pavardę, atskleidusi daugelį iki šiol nežinomų detalių. Tačiau net ir satyriškas įvykių vaizdavimas – labai drąsus žingsnis, galintis ne vienam Tarybų Sąjungos „piliečiui“ sukelti pasipiktinimą.
Salomėjos Nėries biografijos žinovai jau nuo pat pirmųjų puslapių nuspėja, kokia bus romano pabaiga, kokie įvykiai pasitiks aprašyto laikotarpio viduryje. A.Ruseckaitė nesistengia per daug interpretuoti, nekuria papildomų detalių, kurios neatitiktų realių faktų. Dėl to gali siužetas tampa kiek nuobodžiu ir lengvai nuspėjamu. Norėtųsi pamatyti ne tik poetės ar deputatės gyvenimą, bet ir moters. Juk atsiminimuose rašoma, kokia ji buvo jautri, kartais įžeidi ar užsispyrusi, lengvai suerzinama ir pralinksminama. O štai romane vaizduojamasis poetės gyvenimo koloritas yra tamsus ir išblukęs, it jos garsioji languota suknelė: „Joje viskas užsikirtę. Persimeta kokiu žodžiu su šeimininke ar jos paaugle dukra, šiaip gyvena kas sau“ (p. 136). Nepaisant to, kad vyko karas, kiekvienas turėjo savų rūpesčių, žmogaus charakteris bei asmeniniai bruožai nekito, jie tik prisitaikė prie naujų aplinkybių. Tad būtų naivu tikėtis, jog įvairiausiomis spalvomis trykštančią poetės asmenybę staiga nudažė juoda ir balta spalvomis. Ji – moteris, gyvenusi emocijomis, meile bei svajonėmis, kurioms tuo metu nebuvo lemta išsipildyti: „Įsijautusi gebėdavo pasivaikštinėti Širvintos pakrantėmis, rodėsi, kad mama tiesia rankas, o ji lyg maža mergaitė prie jos glaudžia galvą...” (p. 120)
S.Nėris – moteris, gyvenusi emocijomis, meile bei svajonėmis, kurioms tuo metu nebuvo lemta išsipildyti
Taip pat miglotai aprašytas priverstinis S.Nėries ir jos sūnaus pasitraukimas į Maskvą. Dar karo išvakarėse užtikrintai sako, kad nuo namų nesitrauksianti ir vyro su sūnumi nepaliksianti, o štai naujas skyrius pradedamas Salomėjos kelionės į Maskvą sunkumais ir pavojais. Tiesa, V.Aleknos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštyje“ rašoma, kad su sūnumi savo noru pasitraukė ir atsiskyrė nuo vyro B.Bučo, o poetės anūkai iki šiol teigia, kad tai buvo priverstinis išvežimas – saugumiečiai paėmė sūnų, įsodino į automobilį, o S.Nėris tuo momentu tiesiog neturėjo kitos išeities. Tad galbūt tai buvo ne tik literatūriškai, bet ir žmogiškai saugesnis pasirinkimas?
A.Ruseckaitė subtiliai užsimena ir apie slaptojo poetės užrašų sąsiuvinio likimą. Jame, pasak pačios S.Nėries, yra tai, kas galėtų pateisinti didįjį nusikaltimą prieš tautą. Galbūt tai buvo eilėraščiai iš paskutiniojo rankraščio „Prie didelio kelio“, o galbūt ir trūkstami dienoraščio fragmentai iš 1940-ųjų metų. Ironiška, jei tai ir yra paskutinioji trūkstama šios amžinosios dėlionės dalis.
Romanas baigiamas paslaptinga scena – Sauliukas išvysta mamutės fantomą, o tuo pat metu ligoninėje miršta S.Nėris. Ši jaudinanti A.Ruseckaitės interpretacija rodo buvusį stiprų motinos ir sūnaus ryšį, abipusį vienas kito supratimą. O gal toks mistinis motinos atsisveikinimas yra prielaida, kodėl Sauliukas visuomet vengė kalbėti apie mamą? Šis meninis sprendimas skaitytojui kelia daug klausimų, į kuriuos atsakymus surasti darosi vis sunkiau. Įdomu ir tai, kad būtent šis romanas, kuriame aprašoma neabejotina klasikė, tituluota „prakeiktąja poete“, paliekamas be išvadų. „Smakas“ ir „gerieji balsai“ stoja į vieną barikadų pusę: „Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins...“ (p. 275) Baigiamuoju žodžiu tampa S.Nėries nusivylimas amžinąja gėrio ir blogio kova, kuri vargu, ar kada nors baigsis.
A.Ruseckaitės knyga tampa ne tik biografiniu romanu, bet ir gyvenimo drama, kurioje visai nejučiomis pradedama žengti koja kojon kartu su S.Nėrimi.
A.Ruseckaitės knyga „Padai pilni vinių“ tampa ne tik biografiniu romanu, bet ir gyvenimo drama, kurioje visai nejučiomis pradedama žengti koja kojon kartu su S.Nėrimi ir jos išgyvenimais. Knygos pabaigoje autorė išskiria ją sugluminusį klausimą: „<...> kodėl jūs norite atimti iš S.Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą?“ (p. 277) Šis klausimas autorei tapo kritine riba, kai nusprendė pati sau išsiaiškinti, ar teisingai gina Salomėją, ar jai to iš tiesų reikia? Juntamas autorės skausmas, noras surasti atsakymus į tam tikrus klausimus. Aprašomi sielos išgyvenimai skaitytoją verčia pagalvoti apie nenuspėjamus likimo kelius, moko ne tik teisti, bet ir suprasti. Nors šis romanas atsako į daugelį klausimų, tačiau viduje jų palieka kur kas daugiau.
Ir vis dar vyksta (ne)paskutinis Salomėjos Nėries teismas... Kaip ir šiame biografiniame romane, taip ir kituose šaltiniuose pasakojama, kad ne visi veiksmai buvo atlikti naudojant prievartą, kai kurie jų buvo sąmoningi poetės pasirinkimai. Tačiau ar tai priežastis ją teisti? Tad kodėl iki šiol negalime atleisti poetei Salomėjai, reikalaudami iš jos neklystamumo, nuo kurio nesame apsaugoti nė vienas.