Biafros valstybės gyvavimas pažymėtas tiršta kraujo spalva. 1967 metais susikūrusi šalis jau po kelių mėnesių tapo karo židiniu – Nigerija, nuo kurios atsiskyrė Biafra, atsisakė pripažinti separatistinę valstybę. Trejus metus trukęs karas pareikalavo apie 3 milijonų aukų, o šalyje siautęs badas – vienas baisiausių istorijoje. Specialistai teigia, kad Biafra tapo badaujančios Afrikos įvaizdžio kūrėja, šis karas tapo lūžiu humanitarinių organizacijų, žiniasklaidos ir Vakarų pasaulio gyventojų sąmonėje.
Chimamanda Ngozi Adichie knygoje „Pusė geltonos saulės“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Metodika“, Biafros istoriją perteikia per kelių žmonių likimus. Kartais ji net lyginama su garsiąja Khaledo Hosseini „Begantis paskui aitvarą“, kurioje sekant vienos šeimos istoriją žvelgiama į lemtingus Afganistano įvykius.
Pagrindiniai herojai čia keli – iš skurdaus kaimo patarnauti pas dėstytoją atvykstantis berniukas Ugvus, ekscentriškas mokslų daktaras, degantis šalies nepriklausomybės idėjomis, anglas Ričardas, įsimylintis vietos turtuolio dukterį ir liekantis gyventi šioje šalyje, mokslus užsienyje baigusi Olana, atsisakanti visų privilegijų, kad galėtų gyventi su savo mylimuoju, jos dvynė sesuo, ironiška verslininkė.
Autorė sugeba įtikinančiai perteikti šalies perėjimą iš ramaus, pagal nusistovėjusias taisykles vykstančio gyvenimo į suirutę ir vėliau – karą. Tai gyvenimas, kuriame susiduria afrikietiškos tradicijos, naujasis mokslo pasaulis, kolonializmas, korupcinis verslas, čia pamažu skleidžiasi nepriklausomybės, Afrikos išsivadavimo iš baltųjų priespaudos idėjos. Ir kartu nuosekliai auga įtampa, įvyksta pirmieji smurto proveržiai. Galiausiai kelio atgal nebelieka, Biafrai paskelbus nepriklausomybę, o Nigerijai atsisakius tai pripažinti. Šis kontrasto principas, parodant gyvenimą prieš karą ir per jį, sukuria itin stiprų emocinį krūvį.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Chimamanda Ngozi Adichie |
Chimamanda Ngozi Adichie nesistengia aprašyti karo chronologiškai, nesiekia skaitytojo apiberti informacija apie tai, kas vyko šalyje. Tai, kas vyksta, perteikiama herojų lūpomis, jų transformacijomis. Karo istorija lipdoma iš herojų pojūčių, siaubingų epizodų, nevilties atmosferos perteikimo. Esu tikras, kad perskaitę knygą norėsite ir dar šiek tiek daugiau perskaityti apie Biafrą, mat autorė kai ką palieka tik užuominų lygmenyje ir bent jau man ne viskas buvo iki galo aišku. Tačiau autorei labiausiai ir rūpėjo ne šalies likimas, ne tai, kas laimės ar pralaimės karą, o tai, ką patyrė paprasti į jo verpetą įtraukti žmonės. Moteris, nešanti dukros galvą rankose – tai siaubingiau už bet kokią statistiką.
Nors faktai liudija, kad tarptautinės organizacijos bandė padėti badaujantiems, kenčiantiems žmonėms, visoje knygoje nuolat kartojamas leitmotyvas: „Pasaulis tylėjo, kai mes mirėme“. Atskirtis, jausmas, kad jie palikti likimo valiai, o visas pasaulis prieš juos, nepalieka knygos herojų. Autorė nesiekia aiškiai suskirstyti kovojusiųjų į teisiuosius ir bloguosius, juolab, kad karo metu net ir tie šventieji virsta asmeninės naudos siekiančiais lyderiais, o kilnią idealistinę šalies nepriklausomybės idėją kai kas išnaudoja savo tikslams.
Kartu ši knyga – ne tik apie karą. Ji – ir apie žmonių tarpusavio santykius, kurie karo akivaizdoje dar labiau išgryninami. Tai – neištikimybė, išdavystė, atleidimas, sugebėjimas rūpintis artimaisiais ar, atvirkščiai, palūžimas.
Tiesa, bent jau man kai kurie knygoje kuriami personažai atrodė kiek dirbtinoki. Autorė stengėsi atvaizduoti kone visus socialinius sluoksnius ir retkarčiais neišvengė tam tikrų šablonų bei padalinimo į juoda-balta.
Akivaizdžios autorės simpatijos stiprioms moterims, tačiau idealistinis šių personažų kūrimas neatrodo iki galo įtikinamas. Pati autorė vadina save „laiminga feministe“ ir, kaip supratau, tokie stiprių moterų personažai yra būdingi jos visuose kūriniuose, tad, matyt, tai reikėtų vertinti kaip jos romanų skiriamąjį bruožą.
Knyga smarkiai praplečia akiratį ne tik bandant suvokti 1967-1970 metų įvykius ir jų priežastis, bet ir siekiant suprasti Afrikos istoriją apskritai. Sudėtingą, smurto ir karų paženklintą.
