„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos recenzija. „Putino nafta“ – Kremliaus caro ir naftos magnato kovos istorija

Michailo Chodorkovskio ir Vladimiro Putino kova, pasibaigusi verslininko įkalinimu, apaugo tokiu tirštu faktų ir versijų voratinkliu, kad jame sunku surasti tiesą. Martino Sixsmitho knyga „Putino nafta“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, – dar viena Kremliaus caro ir „Jukos“ vadovo karo analizė.
„Putino nafta”
„Putino nafta”

Buvęs ilgametis BBC korespondentas Maskvoje Martinas Sixsmithas knygoje „Putino nafta”, remdamasis pokalbiais su „Jukos“ byloje aktyviai dalyvavusiais žmonėmis, gausybe informacijos, dėlioja iki šiol tamsią Rusijos naftos išteklių privatizavimo istoriją, kurioje susipynė milijardinių sumų judėjimai, įnirtinga kova dėl valdžios ir įtakos, nusikaltimai. Knygoje atskleidžiama, kokiais būdais M.Chodorkovskis sugebėjo tapti Rusijos naftos magnatu ir kaip tai galų gale nuvedė jį į konfrontaciją su V.Putinu, pasibaigusią kalėjimu. Vienas iš jų – V.Putinas ar M.Chodorkovskis – turėjo pralaimėti, ir „Putino nafta“ aiškina, kodėl.

V.Putino ir M.Chodorkovskio kovą autorius analizuoti pradeda nuo būsimojo „Jukos“ vadovo imperijos kūrimo užuomazgų. Kartu su keliais bendraminčiais M.Chodorkovskis pasinaudojo Sovietų Sąjungos griūties metu atsiradusiomis galimybėmis pradėti vystyti savo verslą ir griebėsi įvairiausių, net ir rizikingiausių idėjų (pavyzdžiui, prekybą kompiuteriais tuomet daugelis suprato kaip visiškai neperspektyvią, tačiau M.Chodorkovskis su savo verslo partneriais tai sėkmingai darė).

Vienas iš jų – V.Putinas ar M.Chodorkovskis – turėjo pralaimėti, ir „Putino nafta“ aiškina, kodėl

Vėliau apetitas tik augo. Įkurtas bankas, o pasinaudojus palankia situacija, kai Borisas Jelcinas buvo priverstas leisti nacionalizuoti įvairius strateginius objektus, taip padėjęs pamatus oligarchų klasei, M.Chodorkovskis tvirtai žengė ir į naftos pasaulį. Įkūrus „Jukos“ M.Chodorkovskis tapo vienu iš įtakingiausių šalies verslininkų, – ambicingas, tiksliai apskaičiuojantis žingsnius ir naudodamasis plačiomis pažintimis jis sparčiai kilo į viršūnę. Perspektyvoje M.Chodorkovskis matė ne tik Rusijos naftos užkariavimą, bet ir siekį tapti vienu įtakingiausių pasaulio verslininkų.

Ir tuomet atėjo Vladimiras Putinas.

Knygoje pateikiamos kelios versijos apie V.Putino ir M.Chodorkovskio konflikto pradžią. Teigiama, kad iš pradžių tai buvo daugiau verslo interesai, o ne Kremliaus šeimininko baimė, jog M.Chodorkovskis tampa pernelyg rimtu priešininku politikoje. V.Putinas norėjo savo dalies naftos versle, ir ją, kaip teigia autorius, remdamasis įvairiais šaltiniais, gavo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ryškėjo M.Chodorkovskio politinės ambicijos, o žiniasklaidoje atvirai imta kalbėti apie tai, kad 2008 metais jis ketina balotiruotis į prezidento postą. V.Putinas to negalėjo leisti.

Dar daugiau – M.Chodorkovskis siutino V.Putiną, nepaklusdamas Kremliaus sudarytoms taisyklėms, o pasitarimų metu nevengė atvirai kritikuoti prezidento. „Jukos“ vadovas buvo ne kartą įspėtas aiškiais ženklais, vienas po kito į teisėsaugos nagus patekdavo M.Chodorkovskio bendražygiai, kol galų gale eilė atėjo ir jam.

Skaitant šią knygą prieš akis iškyla sąmokslais, nusikaltimais, nuožmia kova dėl valdžios persunktas Rusijos politikos ir verslo pasaulis. Kuriame viskas privalo būti pavaldu V.Putinui, o tam nepaklususieji sulaukia griežtos bausmės. Ir visi tai puikiai žino – kaip pavyzdys rodomas Romanas Abramovičius, kuris sutiko daryti nuolaidas Kremliui ir, kaip teigiama, taip pat galbūt prisidėjo prie plano sutriuškinti „Jukos“ įvykdymo. M.Chodorkovskiui nepadėjo nei didžiuliai turtai, nei sąjungininkai to paties V.Putino komandoje ar įtakingi draugai Vakaruose.

Tiesa, skaitant šią knygą kiek kliūna tai, kaip vaizduojamas M.Chodorkovskis. Nors ir negalima apkaltinti knygos autoriaus, kad jis nesistengė atskleisti ir ne visai švarius įkalinto „Jukos“ vadovo darbus, tačiau visgi potekstėje galima jausti nuostatą teisinti M.Chodorkovskį net ir tuomet, kai jis, prisidengdamas filantropija, akivaizdžiai veikė savanaudiškais tikslais, o daugybė jo kovos už demokratiją metodų iš tiesų tebuvo viešieji ryšiai, siekiant gauti galimų partnerių Vakaruose palankumą. Taip, M.Sixsmithas pažymi, kad M.Chodorkovskis savo metu buvo negailestingas verslininkas, kad kai kurie naftos sandoriai iš tiesų kelia abejonių, tačiau visa tai užgožia, autoriaus nuomone, „Jukos“ vadovo siekis Rusiją paversti demokratine valstybe be korupcijos. Tačiau čia pat aprašomi kai kurie M.Chodorkovskio verslo metodai bei galų gale jo atėjimo į naftos verslą aplinkybės verčia manyti, kad jis ir pats buvo tobula korupcinės Rusijos verslo sistemos dalis.

Žinoma, tai nereiškia, kad V.Putino kova su M.Chodorkvskiu buvo pateisinama, – toli gražu ne. Tačiau autoriaus siekis Rusijos verslo/politikos pasaulį parodyti nutapytą tik juoda ir balta spalvomis atrodo kiek netikslus.

Kažin, ar perskaičius „Putino naftą“ galima bus pasakyti, kad tapo galutinai aišku, kaip vyko M.Chodorkovskio įkalinimo ir jo verslo sunaikinimo istorija. Greičiausiai klausimų kils dar daugiau. Na, o matant, kaip „Jukos“ istorija šiuo metu rutuliojasi toliau, bei stebint naujus V.Putino siekius įtvirtinti savo rankose totalinę valdžią, „Putino nafta“ padeda susidaryti neblogą kontekstinį vaizdą apie Rusijos verslo ir politikos sintezės liūną.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs