Kūrinys aktualizuoja pagrindines žmogaus gyvenimo vertybes, į kurias žvelgia ieškantis, atrandantis ir tikintis jaunas žmogus. Dienoraštyje aprašomi gyvenimo momentai, atskleidžiama visuomenės situacija, laikmečio savybės, lietuviškumo ir Tėvynės suvokimas, svarstomi klausimai, susiję su gyvenimo prasme, laiku, draugais, meile, šeima, mirtimi. Iš autoriaus žiūros taško atsispindi kultūra, o praeitis, skaitytojui pateikiama šiandien, perteikia gyvenimo prizmę, aktualią jaunimui.
Fotografijų albume publikuojami dienoraščio fragmentai pasižymi literatūriškumu, nors dienoraštis, kaip žinoma, nerašytas su intencija publikuoti. Visų pirma, skaitydamas dienoraštį, skaitytojas gali suvokti nevalingai konstruojamą ir įtraukiantį naratyvą. Tačiau patraukia ne noras sužinoti, koks veiksmas vyks toliau tekste, nes spausdinamas dienoraštis – fragmentiškas, o autoriaus mąstymo progresija.
Tekste atsiskleidžiantis pasakotojas ne visuomet dalyvauja pasakojamuose įvykiuose – dažnai jis išlieka stebėtoju, žiūri į gyvenimą iš laiko perspektyvos, realiai ir kartais su ironija, vertina situaciją ir pateikia faktus apie asmeninius išgyvenimus arba tuometines istorines aplinkybes. Pastebima, kad pasakotojas kreipiasi į dienoraštį – jį galima suvokti kaip gebantį išklausyti subjektą. Jeigu į dienoraštį pažvelgtume kaip į istoriją, pastebėtume, kad dėmesys sutelkiamas ir fokusuojama nemažai objektų visame tekste: istorinė situacija Europoje, įvairūs įvykiai, mintys, draugai, bendravimas, šeima, fotografija, parodos... etc. Žinoma, kad dienoraščio publikavimas praėjus maždaug 34-iems metams, savaime įgauna prasmę, nes įvykiai, aprašyti tuo metu, kai vyko, dabar atskleidžia ne tik sovietmečio laikų savybes, autentiką, bet ir jauno žmogaus brandos laiką.
Dienoraštyje atsispindi jaunas žmogus, keliaujantis tiek fizine, tiek psichologine, tiek socialine prasme. Jam – trūksta gyvenimiškos patirties, o klausimų kyla daugiau negu atrandama atsakymų. Tačiau nepaisant kartais kylančios sumaišties, dienoraštis vaizduoja žmogaus augimą ir tapimą asmenybe. Tarp skirtingų temų, lenktyniaujančių tekste, svyruoja mintys apie savo vietos paieškas, būties išraišką. Klausiama: kas aš esu, kaip esu, kas būsiu, o kas buvau? Šie klausimai, motyvai siejasi ir su įvairiais kontekstais, atsirandančiais tekste: fotografija, veikla, universitetas, istorija.
Dar vienas aspektas, kodėl dienoraščio tekstas pasižymi literatūriškumu – naudojama modernizmo autoriams būdinga technika – didesnis dėmesys skiriamas tam, kas vyksta mintyse. Galima pastebėti, jog tekste pasakotojo vidus tampa išore – rašant dienoraštį, mintis virtusi žodžiu, dabar skaitytojui virsta teksto fragmentu arba ženklu, perteikiančiu vidines, bręstančio žmogaus būsenas, pamąstymus apie gyvenimą.
Pavyzdžiui, „Kaip įvairiai slenka dienos, kartais sunkios, kaip lietaus debesys, kartais linksmos, spindinčios kaip vandens paviršius.“ Taip pat pasakotojas kaskart tarsi siekia save pamokyti („Negalima stovėti vietoje. Reikia tobulintis, šviestis, mokytis kalbų, studijuoti meną, literatūrą, muziką“). Čia atsiskleidžia svarstyklės, kurių vienoje pusėje – lengvas ir nerūpestingas gyvenimas, o kitoje – noras siekti laimės ir tikslo, tarsi sugrįžti iš klystkelio ir gelbėti save. Kartais svarstyklės nusvyra į neigiamą pusę ir atrodo, kad „Aš tik atvaizduoju gyvenimą.“ Tačiau, šioje vietoje, galima retoriškai paklausti, ar dabar, gyvendami atvaizdų pasaulyje, neliekame tik savo gyvenimo atvaizdais?
Dienoraščio pasakojimo erdvė pasižymi kelionės motyvu. Fotografijos pasakoja, jog keliauta Lietuvoje, motociklu, švilpiant nerūpestingam vakarų vėjui ausyse. Tai reprezentuoja tuometinio jaunimo laisvės siekį. Tačiau tekstas aprėpia ne tik Lietuvą, bet ir įvykius Europoje. O kartais aprašoma erdvė turi ir subtilų, fotografinį aprašymą („Lauke tamsu. Naktys dabar juodos, net žvaigždės nežiba“). Taip pat pastebima, kad erdvė gali būti labai subjektyvi, ir juntama kaip vidinė būsena („Tai didelė upė, o mane mindo, maigo, spaudžia prie dugno, nori sumaišyti su žeme, tik keli draugai neduoda nuskęsti. Aš šoku tai, ką jie šoka, aš beveidis, aš jų šešėlis“).
Dienoraščio fragmentams literatūriškumo įspūdį suteikia ir gausi vartojamų meninių priemonių paletė. Tekste atrandami ironijos motyvai („Svarbu, kad kartu su plaukais nenukirpo mano minčių“), gausu metaforų („Žmogus – likimo blaškomas pūkelis, o laikas – ugnis. Blykst, ir jo nebėra, kaip spinduliukas vandens paviršiuje“), atsiskleidžia ir ryški paralelė tarp kelionių motociklu fotografijose ir savitos minčių kelionės dienoraštyje. Dar daugiau poetikos ir puošnumo tekstui suteikia ir aprašomi garsai, greitas pasakojimas ir įtampos kūrimas („Treška medžiai, skraido lapai, aš lėkiau per naktį motociklu. Lėkiau vėjo blaškomas, lėkiau nakties baisybių apsuptas, lėkiau baisių šunų vejamas“). Kalbos figūros padeda kurti savą ir išsiskiriančią kalbą.
Dienoraštyje dažnai naudojami skaičiai ne tik nurodo tikslumą ir įvykio patikimumą, bet ir gali būti suvokiami kaip kalbos elementai, padedantys nusakyti autoriaus būseną. Pasakojimas pradedamas skaičiais („Buvo lipnus sniegas. Mokiausi 8 klasėje. Turiu 4 dvejetus“), vėliau skaičiai minimi aprašant kiek fotografijų padaryta, kiek metų Lietuva buvo nepriklausoma, kelinta savaitės diena, kelintas kursas, kiek liko egzaminų... Žmogus lyginamas su skaičiumi („(...) žmogus kalba, planuoja, mąsto, o čia – trūksta, plyšta ir nulis, viskas, nulis“). Taip pat datos labai svarbios dienoraštyje, bet ir kaip tam tikros dienos įrašas, ir kaip parodančios žmogaus ryšį su laiku ir kiek galima spėti nuveikti per vieną laiko tarpą. Skaičiai padeda suvokti laiką, kartais kuria įtampą, o dienoraščio pabaigoje, padeda apibendrinti įvykusius pokyčius ir vidinę būseną („Kas aš buvau prieš 5, prieš 10, prieš 15 metų...“).
Vienas didesnių probleminių klausimų dienoraštyje – fotografijos kaip meno savirefleksija. Skaitytojas gali kelti klausimą, kiek to meno yra kasdienybėje, kas yra menas? O pasakotojas dienoraštyje taikliai pažymi savo santykį su menu, atsiskleisdamas kaip tikras menininkas („Aš nužudau save Menui“) ir kelia laiko praleidimo dilemą („Be kūrybos prabėgęs laikas – miręs laikas“). Žinoma, galima svarstyti ir mintį, kiek „tvarkos“ turi būti menininko pasaulyje, kad jis galėtų save realizuoti? Knygoje pateikiamos fotografijos, šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, atstovauja kūrybinės dienoraštinės fotografijos žanrą.
Kūrinys aktualizuoja pagrindines žmogaus gyvenimo vertybes, į kurias žvelgia ieškantis, atrandantis ir tikintis jaunas žmogus.
Pamatinė vertybė, per kurią pasakotojas suvokia savo tapatybę – meilė Tėvynei, gimtajam kraštui ir kalbai. Kaip žmogus jaučia savo gimtąjį kraštą? Ar tai vieta, gamta, kurios apsuptyje plaukia mūsų gyvenimo laikas? Tikriausiai tai ir kažkas daugiau. Pasakotojas tiesiog neįsivaizduoja savęs be Tėvynės („Kaip aš myliu savo Tėvynę. Kas aš būčiau be jos. Tai didžiausias turtas – draugai ir tėvynė.“ ). Taip pat su gimtinės klausimu yra susijęs ir ryžtingas laisvės siekis („Mylėti laisvę, siekti jos kasdien“), Panašūs motyvai, atrandami visame tekste, atskleidžia pasakotojo kaip lietuvio kultūrą – identitetą.
Knygą „Neramūs keliautojai“ galima palyginti su keletu panašiu laikotarpiu sukurtų kūrinių. Vienas iš jų – poeto ir dramaturgo Justino Marcinkevčiaus „Dienoraštis be datų“ (1981), kuriame analizuojamas žmogiškumas, apmąstomas gimtasis kraštas, pirmoji knyga, o „Neramiuose keliautojuose“ pirmoji paroda išsiskiria taip pat kaip reikšmingas įvykis ir akcentuojamos bendražmogiškos temos. Antroji – prozininko ir publicisto Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ (1987–1988, išleista 1991 m.), kurioje žmogus ieško savasties per „belyčio metafizinio slieko“ perspektyvą, save sumenkindamas ir apie save tarsi pasakodamas kitam žmogui.
Dienoraštyje „Neramūs keliautojai“ kartais išryškėja žmogaus menkumo apibrėžimas, tačiau tai padeda jaunam žmogui ieškoti savęs. Paieškų, klausimų kėlimo ir savęs kūrimo idėjos panašios į idėjas, keliamas Buildungs romanuose. Dienoraštis tarsi paskatina tapatintis ir nevalingai ieškoti tapatybės, augti kartu su autoriumi. Skaitytojas gali kartu svarstyti profesinius klausimus, religinį tapatumą ir požiūrį, keičiantis biologiniam amžiui, gali ugdyti save. Ir tai – dar vienas dienoraščio literatūriškumo bruožas.
R.Požerskio fotografijų albumas ir dienoraštis „Neramūs keliautojai“ netiesiogiai ugdo kultūrą jauname žmoguje. Kūrinys perteikia kaip tampama tuo, kuo jau esama – kaip keičiasi mąstymas ir susiformuoja tam tikras gyvenimo būdas. Dienoraščio rašymas tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Atsispindi ir psichologinis kelias, kuriuo eina besiformuojanti asmenybė. Dienoraštyje jaučiamas praeities, dabarties ir ateities motyvas, jungtis tarp kūrybos, meno ir gyvenimo. O meninės priemonės, įvairūs žodžių pasikartojimai, vaizdingi pasakymai ir pasakotojo būsenų išraiška, leidžia pažvelgti į dienoraščio tekstą literatūros šviesoje.