Veikiau, atvirkščiai, knygos pavadinimas ir juodai baltas V.Tomkaus vaidinamo Tado Blindos portretas ant viršelio signalizuoja apie bandymą įsilieti į „svieto lygintojo“ atgimimo bangą, sąlygotą Rimanto Šavelio romano naujo leidimo bei kuriamo kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“, bangą. Tad kas gi pakišo koją?
Iškalbingas faktas – daugiau nei 200 puslapių knygoje pasakojimui apie 1973 m. Lietuvos televizijos filmo „Tadas Blinda“ kūrimą skirta lygiai 8,5 (neskaitant publikuotų fotografijų) puslapio. „Po repeticijos žingsniuoju per kiemelį namo. Saulė šviečia. Matau, priešais ateina du vyrai – režisierius Balys Bratkauskas ir operatorius Rimantas Juodvalkis. Galvoju, ko jie į mane taip žiūri, gal klyno neužsisegiau? Statysime Tadą Blindą pagal Šavelį. Suvaidintum Blindą?“.
Toliau – lakoniški prisiminimai padrikais kapotais sakiniais apie filmacijų metu patirtus šposus, „pridarytus“ Blindukus, kelias dienas švęstą 32-ąjį gimtadienį... Gaila, tačiau Tadas Blinda knygoje daug dažniau minimas ne legendinio filmo, o V.Tomkaus reklamuoto alaus tuo pačiu pavadinimu kontekste.
Apskritai knyga suręsta pagal tam tikrą žurnalistinę matricą – į šešias dalis biografija padalinta primityvoku – geografiniu chronologiniu – keliu („Vaikystė Radviliškyje“, „Vienam sezonui – į Šiaulius“, „Siekti karjeros – į Kauną“, t.t.), skyrių pavadinimams dažniausiai tarnauja šnekamosios kalbos nuotrupos, nebendriniai išsireiškimai („Graži mama, nešpėtnas tėvas“, „Svogūnėlis ir petruška kartą kėlė vakarušką...“, „Kad alaus skonis man būt it būt už lūpas!“, t.t.), nemažai dėmesio skiriama neesminėms, tačiau neva intriguojančiom detalėm: santykiams su „mylimąją“ Vaiva Mainelyte (aktoriaus žmona pagal testamentą paliktų vyrą Vaivai), alaus pomėgiui („Jei būtų išgėręs vienu kitu litru mažiau, gal būtų buvęs skaistesnio veido, bet vis tiek – tas pats žmogus“), pažintimi su Henriku Daktaru ir pan.
Tačiau biografijai tai išliekamosios vertės nesuteikia, o V.Tomkaus dabartis ir kasdiena tokia supaprastinta, kad pavirtusi buitimi, itin kontrastuojančia su „blindiška“ praeitimi: „Pabundu septintą valandą, bet kenčiu iki devynių, kol pradeda krebždėti žmona. Tada keliuosi, geriu kavą, pusryčiauju, o paskui einu į „Minską“ – „Blindos“ alaus ir „Respublikos“. Tokiame kontekste kone įdomesni tampa V.Tomkaus žmoną aktorę Liliją Mulevičiūtę apibūdinantys potėpiai: saujelė jos kurtų eilėraščių, paveikslai iš žuvėdrų plunksnų.
V.Tomkaus artimųjų (sesers Nijolės, žmonos, dukters Dovilės), kolegų teatre ir kine (Gražinos Balandytės, Vaivos Mainelytės, Regimanto Adomaičio, Ferdinando Jakšio) prisiminimai – neabejotinas R.Pauliukaitės knygos pliusas, kaip ir prieš kelis dešimtmečius to meto spaudoje pasirodžiusių recenzijų ištraukos bei pateikta aktoriaus „Teatro ir kino buhalterija“, vaidmenų kine ir teatre sąrašas, juk, kaip prisipažįsta pats V.Tomkus, pats po šešiasdešimto vaidmens nustojo registruoti.
Visgi UAB „Žurnalų leidybos grupė“, po savo leidžiamų „biografijų“ pavadinimais, kiek nepagarbiai elgiasi su biografijos žanru. Tikėtina, kad kelerius metus skaitomiausių knygų sąrašo neapleidusios Ingos Liutkevičienės užrašytų Galinos Dauguvietytės prisiminimų pavyzdžiu karaliūnaičių-dambrauskaičių-valinskų-lobačiuvienių-smoriginų knygas ėmę kepti „Žmonių“ žurnalistai tiesiog įvelka į kietus viršelius ištęstus ir literatūrinės vertės stokojančius interviu.
Apmaudu, kad į tokius spąstus įkliuvo ir Vytautas Tomkus. Kaip prisipažįsta pratarmėje, pats bijojo imtis rašytis knygos, nes „būtų buvę tas pats, kas testamentą palikti“. Regis, taip galvodamas jis primiršo, jog ne testamentą, o tiesiog labai gražų ir intymų liudijimą yra pavykę palikti jo scenos kolegei Doloresai Kazragytei.
Belieka išgerti į aktoriaus sveikatą jo mėgstamo „Blindos“ alaus tikintis, kad jei ne jo paties, tai kitų literatūros profesionalų, biografų, pavyzdžiui, tokių kaip Laimonas Tapinas ar Rūta Oginskaitė, plunksna ateityje aprašys Vytautą Tomkų kaip išties „vis dar Tadą Blindą“.
Knygos įvertinimas: 2/5
