Nors Lietuvoje Roberto Bolaño (1953-2003) vardas dar nėra gerai žinomas, bent jau Vakarų Europoje šis rašytojas jau seniai tapęs vienu iš madingiausių, daugiausiai aptariamų Lotynų Amerikos literatūros asmenybių. Jo dėka Lotynų Amerikos literatūra vėl imta vertinti ne tik kaip Gabrielio Garcia Marquezo „Šimto metų vienatvės“ įkvėptų magiškojo realizmo kūrinių kalvė, jis sugrįžo arčiau J.Cortazaro ar J.L. Borgeso literatūrinių pasaulių, savo aistringa, gaivališka kūryba pelnęs šlovę, kurios turbūt pats mažiausiai tikėjosi.
Per nepaprastai intensyvų savo kūrybinį gyvenimą jis parašė kūrinius, kurie įtraukiami į geriausių ispanų kalba parašytų romanų sąrašą – žinoma, visų pirma kalba eina apie „Pašėlusius detektyvus“ ir „2666“. Jo kūrybą bandyta pristatyti ir Lietuvoje – beveik nepastebėtai buvo išleistas jo romanas „Čilės noktiurnas“. Vėliau šio rašytojo kūrinių leidybos griebėsi „Kitos knygos“. Pirmiausia pasirodė „Tolima žvaigždė“, o neseniai – ir R.Bolaño šlovę pelnę „Pašėlę detektyvai“.
Pristatant šią knygą turbūt derėtų nuodugniai pasakoti apie paties R. Bolaño gyvenimą, mat šio postmodernistinio romano siužetas – pusiau (o gal ir pakankamai smarkiai) autobiografinis, pagrindinio herojaus gyvenimo vingiai sutampa su paties R. Bolaño klajonėmis. Tačiau apie R. Bolaño pastaruoju metu ir mūsų spaudoje pasirodė publikacijų, interviu su juo (apie rašytoją galite paskaityti ir čia), tad norintieji po knygos perskaitymo mėginti atlikti savą pašėlusį detektyvinį tyrimą ir nustatyti, kas gi šioje knygoje yra fikcija, o kas realybė, turi tam visas galimybes. Juolab, kad internete galima rasti nemažai informacijos (ar spėlionių) , kas slypi už vieno ar kito „Pašėlusių detektyvų“ personažo.
Ši įspūdingos apimties ir ne mažiau įspūdingo poveikio knyga – apie poeziją ir poetus, apie jaunimo idealus, peraugančius į nusivylimą, apie kūrybos svarbą ir revoliucines idėjas, apie brendimą ir laiko gniaužtus. Galite skaityti šią knygą iš bet kurios perspektyvos, galite suprasti ją vis kitaip – ne veltui ir ši istorija papasakota 52 personažų lūpomis, - kiekvienas jų interpretuoja tai, kas nutiko, iš savo kampo, visiškai skirtingo požiūrio.
Pagrindiniai knygos personažai – du Mechike gyvenantys poetai avangardistai Arturas Belanas (tai – autoriaus alter ego) ir Ulisas Lima (manoma, kad šį personažą įkvėpė R. Bolaño bičiulis Mario Santiago), įkūrę visceralinio realizmo grupę (pats R. Bolaño kūrė avagardinę infrarealistų grupę). Jie apsėsti idėjos surasti paslaptingai dingusią rašytoją Sezariją Tinachero – jos paieškos Meksikoje abu bičiulius vėliau nuveda į klajones po pasaulį – Liberiją, Prancūziją, Ispaniją, Izraelį, Nikaragvą, pasakojimas prasideda 1975-aisiais ir veda iki 1996-ųjų. Per tą laiką pašėlęs jaunatviškas idealizmas perauga į žlugimą, nusivylimą, prisitaikymą, atmosfera tampa vis tamsesnė ir liūdnesnė.
Knyga skyla į tris dalis. Pirmojoje – septyniolikmečio Chuano Garsijos Madero dienoraštis. Jis susipažįsta su Arturu Belanu ir Ulisu Lima ir pamažu įsitraukia į visceralinio realizmo grupės veiklą. Jie pasiryžę pakeisti Lotynų Amerikos poeziją, nors niekas tiksliai nežino, ką iš tiesų ši grupė daro. Jie daug skaito, rašo, dar daugiau mylisi, klajoja po Mechiką, nuolatos kalba apie literatūrą, visa tai gaubiama žavios jaunatviško idealizmo nuotaikos. Tai – bohemiškas dar nepakirstais sparnais žibančiomis akimis jaunų poetų pasaulis su ryškiais personažais, kurių centre – Arturas Belanas ir Ulisas Lima. Apie juos visi žino nedaug – kažkas pasakoja, kad jie prekiauja narkotikais, kiti kalba apie jų leidžiamą žurnalą, jie pasirodo ir vėl dingsta. Pirmoji dalis baigiasi, kuomet abu bičiuliai kartu su Chuanu Garsija ir prostitute Lupa išvyksta iš Mechiko ieškoti Sezarijos Tinachero pėdsakų.
Tai baigiasi kaip komiškas monologas, tik mums kažkodėl nejuokinga.
Antroje, didžiausioje kūrinio dalyje Arturo Belano ir Uliso Limos, o kartu ir visos praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio kartos istorija pasakojama tarsi interviu principu. Apie dviejų dešimtmečių įvykius pasakoja buvusios poetų meilužės, išprotėjęs architektas, jų bendražygiai ir priešai, postmodernistiniame pasakojime pinami realūs personažai su išgalvotais. Kiekvienas jų turi savo istoriją, ir stebėtina, kaip autorius sugeba trumpais pasakojimais įsiskverbti į kiekvieno personažo esmę, atskleisti juos vos keliais štrichais. Šie pasakojimai – įvykių, žmonių, vietų, nuotaikų kaleidoskopas, viena istorija veda į kitą, iš fragmentų dėliojasi tai, kaip žlunga idealai, draugystės – arba pereina į visai kitas plotmes.
Kas iš tiesų buvo Arturas Belanas ir Ulisas Lima? Kiekvienas pasakotojas turi savo nuomonę – vieniems jie įkvepiantys poetinio judėjimo vadovai, kitiems pašlemėkai, valkatos narkotikų pardavėjai, vis labiau grimztantys į tamsą, netgi besiryžtantys nusikaltimams. Tas pats su visceraliniu realizmu – vieniems tai buvo bandymas išlaisvinti Lotynų Amerikos literatūrą iš rėmų, o vienai iš pasakotojų „visas tas visceralinis realizmas tebuvo meilės laiškas, liguistas kuoktelėjusio paukščio grožėjimasis savimi mėnesienoje, kažkas vulgaraus ir beprasmiško“.
Viskas čia prasidėjo kaip komedija, o baigiasi kuo? Pasakotojai turi savas versijas – vieniems ši komedija baigiasi tragedija, kitiems - tragikomedija, siaubo filmu, misterija, laidotuvių giesme tuštumoje. O galbūt baigiasi kaip komiškas monologas, tik mums kažkodėl nejuokinga.
Trečioje, paskutinėje knygos dalyje pasakojimas vėl grįžta į Chuano Garsijos Madero dienoraštį, kuriame jis pasakoja, kas nutiko Sonoros dykumoje, jiems ieškant Sezarijos Tinachero. Šis pasakojimas iš dalies paaiškina Arturo Belano ir Uliso Limos istoriją, nors iš tiesų ne tai svarbiausia.
„Pašėlę detektyvai“ parodo, kodėl tokia svarbi yra literatūra ir kūryba. Net jeigu po tokios kelionės belieka liūdesys.
