Tokia buvo amerikiečių rašytojo Johno Williamso knyga „Stouneris“, tokia yra ir Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“. Knygą išleido „Baltų lankų“ leidykla, išvertė Rūta Jonynaitė.
Robertas Seethaleris (g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne, jis jau parašė penkis romanus, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukė paskutinysis, naujausias kūrinys „Visas gyvenimas“, 2016-aisiais nominuotas „Man Booker International“ premijai. Vokietijoje 2014 m. išleista knyga iki šiol nesitraukia iš bestselerių sąrašų.
R.Seethaleris romane „Visas gyvenimas“ pasakoja vieno žmogaus, Andrėjaus Egerio, gyvenimo istoriją, kuri primena mažą epą, sagą ar odę – paprasto žmogaus nepaprastam gyvenimui apdainuoti.
„Visas gyvenimas“ pasakoja vieno žmogaus, Andrėjaus Egerio, gyvenimo istoriją, kuri primena mažą epą, sagą ar odę – paprasto žmogaus nepaprastam gyvenimui apdainuoti.
Besileidžiantį nuo kalno su mirštančiu žmogumi ant nugaros – tokį mes sutinkame pagrindinį herojų Egerį pirmuose knygos puslapiuose, ir simboliška, jog knygos pabaigoje jį vėl regime prie to paties kalno, tik jau kylantį aukštyn, pasitikti savos mirties. Egeris vos ketverių metų, mirus nuo džiovos lengvabūdei motinai, iš miesto buvo atvežtas į slėnį, į giminaičio ūkininko Krancštokerio šeimą. Vienintelis prisiminimas iš ankstyvosios vaikystės – pirmą kartą pamatytas didingas kalnų kraštovaizdis, supantis slėnį, kurį visą gyvenimą nešiosis su savimi ir kurį vėliau užgoš kur kas tamsesni prisiminimai, pavyzdžiui, kaip žiemą laukdamas šeimininko lazdyno vytinės kirčių kabodavo nuogas ant buomo jaučiams rišti, kaip kartą nuo storesnės lazdos berniukui lūžo kaulai, palikdami šį visam gyvenimui šlubiu.
Egeris išgyveno sunkią vaikystę, išliko per karą ir sniego laviną, pasigrobusią jo sveikatą, namus ir mylimą moterį. Jis visą laiką dirbo negailėdamas savęs. Jo gyvybė begalę kartų kybojo ant plauko tarp dangaus ir žemės, o paskutiniais metais, dirbdamas vedliu po kalnus, jis sužinojo apie žmones daugiau, nei pajėgė suprasti. Jis pasistatė namus, miegojo daugybėje lovų, tvartuose, sunkvežimuose. Jis mylėjo. Ir suvokė, kur gali nuvesti meilė. Jis kentėjo ir jautė, koks gali būti stingdantis šaltis, kuris ėda kaulus ir sielą. Jis matė, kaip pora vyrų vaikštinėja po mėnulį. Jis buvo liudininku modernėjančio pasaulio, bet taip ir netapo jo dalimi. Jis niekada nebuvo taip sutrikęs, kad tikėtų Dievą, ir jis niekada nebijojo mirties.
„Kartais, drungnomis vasaros naktimis, pasiklodavo apklotą ką tik nušienautoje pievoje ir išsitiesęs ant nugaros žūrėdavo į žvaigždėtą dangų. Tada susimąstydavo apie ateitį, regis, tik todėl nusidriekiančią į begalinius tolius, kad nieko iš jos nesitikėjo. O kartais ilgokai taip gulėjęs, pajusdavo, tarytum žemė po nugara švelniai švelniai pakyla ir vėl nusileidžia, ir tomis akimirkomis žinodavo, kad šitai kvėpuoja kalnai.“
XX a. pradžioje, kalnų apsuptyje, karų ir neeilinių technologinių pokyčių šešėlyje, gyvenančio Egerio gyvenimas atrodo visiškai paprastas, niekuo neypatingas ir kai jis miršta, atrodo, kad ne daug kas jo pasiges ar dėl to liūdės, bet autoriui tai nėra kliūtis su visa pagarba vesti skaitytoją per šio žmogaus istoriją.
Ederis — kasdienybės didvyris, neturintis ne tik aukščio baimės, bet ir laimės. Vos tik ima atrodyti, kad gyvenimas darosi beveik pakenčiamas, likimas vėl šiam nepagaili rykščių, atimdamas viską, kas teikia viltį būti laimingu, tuo ši R.Seethalerio knyga priminė J.Williamso „Stounerį“. Abiejų šių knygų herojai nemąstė apie savo gyvenimus sėkmės ar nesėkmės kategorijomis, tiesiog gyveno taip, kaip tik jiems buvo priimtina. Neturėjo nuoskaudų ir priekaištų, nesijautė nelaimingi. Liūdnumas skaitant šias abi knygas kyla iš tos skaudžios gyvenimiškos priešpriešos, atimančios viską, kas šiems bent kiek brangu. Antra vertus, lyginant R.Seethalerio „Visą gyvenimą“ su Johno Williamso „Stouneriu“, pastarasis palieka kur kas stipresnį įspūdį. Greičiausiai todėl, kad Stouneris, priešingai nei Egeris – išsilavinęs, mokslo žmogus ir apie jo vidinio pasaulio trajektorijas, minčių vingius, poelgius gyvenimo įvykių fone skaityti yra nepalyginamai įdomiau. Akademinė būtis prieš paprasto, kaimo, gamtos žmogaus gyvenimą iškyla kaip viena iš pamatinių kontempliatyviosios egzistencijos formų.
Liūdnumas skaitant šias abi knygas kyla iš tos skaudžios gyvenimiškos priešpriešos, atimančios viską, kas šiems bent kiek brangu.
Tačiau nepaisant visko knyga „Visas gyvenimas“ palieka šviesų, viltingą įspūdį, nes Egeris turi kai ką, ko niekas nepajėgus atimti – meilę gamtai, kalnams. Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai, kaip ir Stouneriui – knygos.
„Jis neprisiminė, iš kur atėjęs, ir galų gale nežinojo, kur turės išeiti. Tačiau į visą tą laiką, nuo pradžios iki pabaigos, į savo gyvenimą galėjo atsigręžti be gailesčio, garsiai nusikvatodamas ir didžiai nusistebėdamas.“
Romanas „Visas gyvenimas“ yra neįtikėtinai skaidrus, paprasta kalba ir turiniu, apgaubtas melancholiška kalnų kraštovaizdžių atmosfera. Proza rami ir švari, atrodo čia nėra nieko nereikalingo, kiekvienas žodis tinkamoje vietoje, kiekviena scena turi savo prasmę, paliekanti paskui save žymas Egerio gyvenimo kelyje ir skaitytojo galvoje. Autorius pagarbiai, glaustai aprašinėdamas herojaus esminius gyvenimo momentus, nušviečia juose slypintį grožį ir prasmingumą, primena, kad kiekvieno žmogaus likimas, kiekviena istorija yra įdomi, verta mūsų dėmesio ir pagarbos.
Trumpa, bet monumentali knyga, perskaitoma vienu prisėdimu. Rekomenduojama tiems skaitytojams, kurie geba įvertinti išgrynintą tekstą, paprastų žmonių nepaprastas istorijas, tiek gyvenime, tiek literatūroje.
