15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Knygos recenzija. Rohinton Mistry „Trapi pusiausvyra“: niūrus Indijos paveikslas

Rohinton Mistry knyga „Trapi pusiausvyra“ (išleido leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė) dažniausiai lyginama su kitu bestseleriu apie Indiją – Gregory Davido Robertso „Šantaramu“. Panašumų išties yra – ir nemažai, tačiau šiuos romanus skiria tai, kad jeigu „Šantaramą“ galima vadinti nuotykių romanu, kuris Indiją parodo ir kaip magišką kraštą, „Trapi pusiausvyra“ yra neviltimi prisodrinta knyga, galinti nesunkiai sugriauti romantiškoje šviesoje Indiją įsivaizduojančių žmonių iliuzijas.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos „Tyto alba“ nuotr.

Lyginant abi šias knygas neretai pabrėžiama ir tai, kad „Šantaramas“ – žvilgsnis į Indiją vakariečio akimis, o štai „Trapi pusiausvyra“ – indo pasakojimas apie Indiją. Tai tiesa tik iš dalies, mat R.Mistry jau ilgą laiką gyvena Kanadoje ir nors Indiją tikrai puikiai pažįsta, visgi gali vertinti tai, kas joje vyksta, iš tam tikro atstumo. 

Jeigu „Šantaramą“ galima būtų vadinti meilės Indijai knyga, „Trapią pusiausvyrą“ vadinčiau meilės nuskriaustiesiems Indijos žmonėms knyga, o kartu autorius jaučia stiprų pasidygėjimą šalies socialine, politine sistema. Joje nėra tos „šantaramiškos“ romantikos, vietoje jos – daug,  labai daug skausmo ir nevilties. Tai sąžiningesnė ir, žinoma, kur kas niūresnė knyga. Ir knygoje perteikiama desperacija ir beviltiškumu šis kūrinys vietomis netgi labiau primena Aravindo Adigos „Baltąjį tigrą“. 

Jeigu „Šantaramą“ galima būtų vadinti meilės Indijai knyga, „Trapią pusiausvyrą“ vadinčiau meilės nuskriaustiesiems Indijos žmonėms knyga

Pats autorius sako, kad pradėjęs rašyti knygą galvojo, jog tai bus nedidelės apimties romanas, tačiau vėliau istorijos ir personažai jo vaizduotėje tiek augo, kad galutinis kūrinys virto didžiulės apimties saga. Vertėja vadina šią knygą didžiąja literatūra, kai kas lygina „Trapią pusiausvyra“ su monumentaliais XIX amžiaus romanais, knyga įtraukiama į geriausių knygų apie Indiją sąrašus. Ir tai išties yra knyga, galinti geriau padėti suprasti Indiją – šalį, kurią perprasti yra taip sudėtinga, kad ir pats, lankęsis joje ne vieną kartą, negalėčiau pasakyti, jog išties arčiau prisiliečiau jos sielos. 

Autorius knygoje nemini konkrečių vietovių, nors kai kurias jų nesunku identifikuoti – tarkime,  Bombėjų. Tačiau vietovardžiai nėra tokie ir svarbūs, nes tai, kas vyksta vienoje vietoje, nesunkiai galėtų vykti ir bet kurioje kitoje Indijos vietovėje. 

Knygos veiksmas vyksta 1975 metais, tuo metu, kai Indira Gandhi griebiasi ypatingų priemonių, kuriomis bando dar labiau sustiprinti savo valdžią šalyje. Tai autorius parodo itin aštriu žvilgsniu – kaip lūšnynuose gyvenantys žmonės apgaule vežami klausytis jos kalbos, kaip valdžia šluoja nuo žemės paviršiaus lūšnynus, kaip elgetos vežami į priverstinius darbus tolyn nuo miesto, susidoroja su studentais, rodoma, kokiu farsu virsta rinkimai Indijos provincijoje. R.Mistry rodo ir, regis, nepajudinamą kastų sistemą, kurią bandantys įveikti sulaukia nuožmaus atlygio. Autorius yra būtent šių žmonių pusėje – žemesniųjų kastų, neturtingųjų, elgetų, tų, kuriems Indijos visuomenėje išgyvenimas yra kasdienė kančia. 

Bombėjuje susitinka keturi pagrindiniai knygos herojai – du didmiestyje darbo ieškantys siuvėjai, pagyvenusi našlė, kuriai norint sudurti galą su galu tenka nuomoti kambarį ir imtis siuvimo verslo, bei iš Himalajų atvykęs studijuoti našlės bičiulės sūnus. Visų jų likimai susipina, kai jie apsigyvena viename bute. Šios ketveriukės santykiai keičiasi – nuo atšiaurumo, įtarumo iki bičiulystės, pasiaukojimo, meilės. Jie tampa tarsi sala negailestingoje Indijos tikrovėje, kur – daugybė pažeminimų ir nelygybės. Kai kurie skaitytojai sako, kad juos prislegia knygos beviltiškumas, tai, kaip viskas niūriai baigiasi, tačiau pats autorius sako, kad yra ne visai taip – knygos pabaigoje visgi išsaugomas tiek humoras, tiek viltis. Viskas priklauso nuo požiūrio, tačiau bent jau man tos autoriaus minimos vilties knygoje nėra itin daug. 

Romane labai jaučiama autoriaus meilė labiausiai pažeidžiamiems Indijos žmonėms, tuo tarpu aukštesnio sluoksnio, pasiturintys žmonės su labai retomis išimtimis vaizduojami kaip godūs, neturintys jokios užuojautos personažai. Skaitant romaną tai ir kliūna – skirstymas į juoda/balta čia yra labai kategoriškas, o dalis personažų yra sunkiai įtikėtini. Kartais tokiu kiek naivoku požiūriu tai primena indiškus filmus, tiesa, jeigu jie būtų kuriami štai tokios slogios nuotaikos. 

Indijos kultūros mėgėjams net ir lietuvių kalba yra platus romanų pasirinkimas. Nuo jau minėtųjų „Šantaramo“ ir „Baltojo tigro“ iki magiškųjų Salmano Rushdie romanų ar skausmingo Arundhati Roy „Mažmožių dievo“. „Trapi pusiausvyra“ turėtų tikti tiems, kas nori realistiškai aprašyto Indijos paveikslo. Nerasite čia magiškojo realizmo, poetiškų potėpių, vietoje to bus daug skausmo, daug nevilties ir suvokimo, kad dažnai gerų išeičių tiesiog nėra. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais